Susitaikymas su mirtimi. Michail Šiškin „Laiškų knyga“
„Žinau, kad parašytas laiškas vis tiek kaip nors pasieks tave, o neparašytas – pradings be pėdsako. Štai ir rašau tau, mano Sašenka!”
Skaitant esėlaiškius. „Visi laiškai –žirafos“
„Visi laiškai – žirafos“ nėra įprastas atvejas. Šių laiškų autoriai ne šiaip mezga privačią laiškų grandinę – jie žaidžia smagų intelektualinį žaidimą. Ir laiškai, gal net nėra laiškai tikra ta žodžio prasme. Nors ir rašomi kreipiantis į „Akvilietį“, „Šokėją“, „Vonios kamštį, „Rašytoją“ ar „Kęstutį“ – jie nėra labai intymūs, skirti daugiau tiems, kurie Skaito. Namų darbus atlikusiam skaitytojui (-ai) aiškėja, jog šie laiškai, prieš juos išleidžiant šia rožiniais viršeliais knyga, buvo publikuojami „Šiaurės Atėnuose“… Ir jie iš tiesų nei laiškai, nei esė – esėlaiškiai. Nepaneigsi, kad tvarinys turi savo patrauklumo – dialogas įneša gyvybės, kryžiuojasi du žvilgsniai, dvi patirtys
Gyvenimas dar prieš akis
Per karšta. Tad galima ramia širdimi atstumti autorius, klaidžiojančius nesibaigiančiuose intelektualiniuose labirintuose. Jokio flirto su jumis šįkart, vaikinai! Visą mano dėmesį absoliučiai netikėtai užkariavo savižudis iš Prancūzijos (o dar su lietuviškomis šaknimis) Romain Gary. Atversdama jo romaną „Gyvenimas dar prieš akis“ spėjau pamanyti, kad istorijų [...]
Pramanytų būtybių knyga
Kažkada buvo pasaulis, kuriame žinotas liūto vardas, bet nežinota, koks tai žvėris. Pasaulis, kuriame žinoti pelikano, tigro, begemoto vardai, bet neturėta jokio aiškaus nutuokimo, kas tai per būtybės. Jos buvo tiek pat realios kaip drakonai, vienaragiai, kentaurai… Tas pasaulis yra mūsiškis. Tik visas jo fantastiškumas [...]
Dykumėjančią kasdienybę užpildantis pokalbis
„Lyg ištiesta ranka mano šauksmas“, – atskyla mintis iš R. M. Rilke’s elegijos ir beveik skaudžiai baksteli širdin, sklaidant mėlyną knygą. Tai – Algirdo Juliaus Greimo ir Aleksandros Kašubienės laiškai, rašyti 1988–1992 metais, o „Baltų lankų“ išspausdinti šią žiemą. A. J. Greimas, turbūt geriau pažįstamas [...]
Giliai išmintingi būdai mėgautis gyvenimu
Visa apšerkšniję. Juodi paukščiai šokinėja ant baltų medžių. Kuria minimalistinį meną. Norisi atlaidžiai atsilošus žiūrėt į juos, o ne į word‘ą. Bet ant stalo gulinėja žiemiškai šviesi Jerome K. Jerome knyga. Reikalauja žodžio. Mąstau, kad jai apibūdinti galima kaip „neišvengiamą“. Nes yra tokių dalykų, kurie [...]
Iš paskos pabėgančiam nuo pasaulio
Ir tikrai būna tokių dienų, kai sakai sau, o gal dar kam nors, kas turi kantrybės klausyti, kad jau gana, kad jau tikrai gana. Nebeaišku, ar pasaulis tobulas, ar pasibaisėtinas, bet pats sau jame vietos nerandi. Ir galima nieko nedaryti dėl to, arba galima klausantis [...]
Svarbiausia, kad visi savi
O prisimenat tą seną filmuką, kurį mėgsta jausmingi paskutiniųjų klasių moksleiviai ir tąpat jausmingumą išlaikę studentai? Tą, kur Ežiukas eina pas savo draugą Meškiuką ir pasiklysta rūke. Turbūt, kad prisimenat. Jį žino net tie, kurie pasišaipo iš jausmingų studentų. Žino ir mėgsta. Mažiau kas žino, [...]
Šviesos paieškos: Suvokimo durys
Iki šiol žinojau tris mūsų gyvenamo pasaulio sluoksnius – pamatinę tikrovę, suvokiamąją tikrovę ir hipertikrovę. Pati tikriausia yra pamatinė tikrovė, bet įkalinti savo juslių niekada jos nepatirsime. Tarp manęs ir šio miesto, plytinčio už lango visada bus „miesto, plytinčio už lango“ mentalinis konstruktas. Tiksliau, fantazija, [...]
Ir viskas, ko reikia – tvirta ranka: Niccolo Machiavelli „Valdovas“
Rankos mostu apvedu miesto kontūrą, debesies auksėjantį kraštą. Su šiokiu tokiu nerimu atsiverčiu tamsią knygelę. Mano rimti patarėjai sakė, kad be jos neišgyvensiu, nesuvaldysiu tos nuostabios karalystės, kuri kol kas klusniai mirguliuoja prieš akis. Ši knyga ypatinga. Ir ją atsiverčiu tik po to, kai kelios [...]
Debesys. Nes jie yra
Lotyniškas stebėtojo pradžiamokslis: Cirrus – plaukų garbana; Cumulus – krūva; Stratus – padengtas.
Juoko ir nuostabos tvirtovė
„The gypsies they are dancing, dancing to the moon And each one in this fair ground each one they are doomed“ Tiger Lillies „Bearded lady“ Galime būti niekad nesilankę tikrame cirke (nekalbu apie nutriušusias pudeliukų ir kiaulių programas, keliaujančias po mokyklas), bet vis tiek [...]
Liūdni gražūs liūtai
Kas, kad žinau, jog liūtai (jie) yra tingūs, o visus šeimyninius darbus nudirba liūtės... Skulptūros ir bareljefai - visur pozuoja kuo didesniais karčiais pasipuošę Jie. ir negali sakyt, kad tai Jiems netinka. Turiu visą kolekciją liūtų - prancūziškų ir lenkiškų, lietuviškų ir nuo Adrijos jūros. [...]