Pirmadienį pagaliau pradėsim savo tikrai ilgai svajotą kelionę. Tiesa, maršruto nesusidarėme. Net į draugų entuziastingus siūlymus atsakinėjom neaiškiais numykimais ir samprotavimais, kad viską nutarsime vietoje. Bus matyti, kaip pasiteisins tokia taktika (bent lagaminus gal reikėtų pradėti krautis...) Kažkaip norisi išvažiuoti, bet kita vertus kiek gėda [...]
Nemėgstu baisių knygų, anei baisių filmų. Bet prisimenu, kad buvo autorius, kurio kūrinius kažkodėl skaitydavau (su privalomais baimingais šoktelėjimais nuo knygos). Tas autorius buvo Stephenas Kingas. Tiesa, paskutinė jo knyga, kurią skaičiau tikrai nebuvo baisi - dienoraštis ir geranoriškų patarimų rinktinė norintiems rašyti "On writing". [...]
Antikoje buvo manoma, kad sveikatą nulemia kūno skysčių pusiausvyra. Lipnios, tirštos juodosios tulžies perteklius esą turėjo destruktyvų poveikį - išskiriami juodi garai, pakildavo į smegenis ir sujaukdavo sielą.
Savaitgalinė išvyka į knygyną priminė seną gerą žaidimą viršeliais. Nagi reikia kažkaip parduoti klasiką... Aišku, ją į pasaulį ir godžias skaitytojų rankas reikėtų išleisti prideramai aprengtą. Gal kokiu vienspalviu viršeliu, jei iliustruotą - tai nebent labai minimaliai, istorinio paveikslo detale, graviūra, abstrakčiu piešiniu ir pan. [...]
Vaiko burna pilna dantų augimo. Aišku, gyvenime pravers. Bet kol kas mūsų naktys - mūsų dramos. Rytais tonizuojančias priemonės pliurinu be atokvėpio (cho - rudens sezonui, kaip kokia mėgėja barista, prisiruošiau moliūginio sirupo kavai). Šį savaitgalį kartu su didžiuoju šeimos žmogumi buvom pareigingai išsiruošę į [...]
"Kuriems galams tokia knyga, - nusprendė ji, - kurioje nėra paveikslėlių nė pasikalbėjimų?"
Iš studijų Kinijoje Vaiva Grainytė parsivežė dienoraštį, kurį ne per seniausiai išleido „Vagos“ leidykla. Ir pasipylė... vienur Grainytė, kitur Grainytė, galvoju, „kas per..“ . Kai šiame „Moters“ žurnale radau tokį gana juokingą interviu priderintų dekoracijų fone pasidaviau ir aš. Tarp mūsų kalbant, gerai padariau (ačiū [...]
Vienas kiškis, trys lapės ir darni šernų šeimyna – tiek draugų vakar naktį sutikom kelyje Nida-Klaipėda. Didysis šeimos žmogus vaikščiojo į fotografijos paskaitas, o aš su mažuoju žmogumi varčiausi prie jūros (tai yra vingiavau, mėčiau akmenukus ir plekšnojau bangeles). Visą šią savaitę skystėjančias turistų gretas [...]
Važiuojant į kaimą šiaip ne taip pavyko užmigdyti mažąjį nuotykių ieškotoją. Tad turėjau galimybę prisiminti vieną maloniausių dalykų pasaulyje – skaitymą traukinyje.Turėjau kavos ir gerą knygą. Už lango šmėžavo miškeliai, nuobodžiai šiurkštūs kaimo namukų vaizdeliai ir pavieniai arkliukai. O skaičiau James Hamilton „Dingęs horizontas“. Anotacija [...]
Karin Johannisson knygą „Melancholijos erdvės“ pradėjau praėjusį rudenį pradėjau, o baigsiu šį. Gelstančius lapus ir atpigusius obuolius pasveikinti galima ir taip. Patraukliai parašytoje knygoje autorė skaitytoją pasiima į apžvalginę-pažintinę kelionę po niūriausius žmogaus psichės užkaborius. Kuo skiriasi depresija nuo melancholijos? Kokia yra "vyriška" ir kokia [...]
„Apsilaižiau pirštus ir suglamžiau foliją į gniutulą. - Kaip manote, ar triušis galėtų būti Dievas? – abejingai paklausiau. - Absoliučiai nėra jokios priežasties, kodėl triušis negalėtų būti Dievas.“ 148 p.
O kartais taip norisi kažko užaštrintais kampais ir blizgia saldžia glazūra dailintu branduoliu. Norisi nuodėmes arba tikrai prinokusio arbūzo (ak... arbūzo...). Norisi kilti lėktuvu arba paglostyti laukinį gyvūną. Norisi nerašyti apie knygą, kurią svajonėse vainikavau kaip (potencialų) metų atradimą, bet perskaičius nugrūdau į lentyną ir [...]
Dažnai noriu savo tekstų pirmąjį sakinį paskandinti kokioje nors tamsioje užmaršties upėje su sunkiu akmeniu, parištu po rašaluotu kaklu. Aišku, niekada to nepadariau. O ir kaip galėčiau. Sako, kad nuskandinti pirmąjį sakinį – tas pats kaip nuskandinti visą pasaulį. Geriau užgniaužti negerus jausmus, susišukuoti plaukus, [...]
Yra tokia rudens melancholija. Ateina kartu su pirmais lazdynų riešutais. Su kaštonais. Baigtinumas tiesiog sudaužo širdį. Sėdžiu balzganai ant prieplaukos ir niekaip neprisiryžtu traukti į Vilnių. Rašyti reiškia išsigelbėti. Tad vartau iš Aistės pasiskolintą knygą (labai norėjau ją „parodyti“ jums) ir jaučiu, kaip įsitraukiu. Susigraudinu [...]
