Laukdama naujų metų pradžios tradiciškai darau kelis dalykus: a) Nuvažiuoju prie jūros. b) Prisiryju daug mandarinų. c) Susidarau "planą" kitiems metams. d) Nemiegu bent jau iki fejerverkų. (Ne klaipėdiečiams. Prie jūros gražu ne tik birželio - spalio mėnesiais. Čia gražu gruodį. Gražu lapkritį. Net vasarį [...]
Tikiuosi šventės praėjo gerai. Tikiuosi nekenčiate nuo maisto sukeltų pagirių. Tikiuosi davėte daugiau negu ėmėte. Kaip mes? Mes visai neblogai. Tai buvo pirmi metai, kai šventes sutikau ne tėvų namuose. Tiesa, tėvų namai nutarė, kad "nėra čia ko" ir per Kalėdas patys atvažiavo pas mane. [...]
Sniegas maudosi saulėje, šunys skęsta tame sniege iki pilvukų (ir taip pat maudosi saulėje) bei justi visai malonus švenčių kvėpavimas į nugarą. Visą vakarą klijavau nuostabų ir brandų atviruką, kuriuo noriu palinkėti a) nesirgti (peršalimas yra bjaurus dalykas, ypač per šventes). Dar linkiu b) geros [...]
Daugelis jau yra susitikę Viktorą Peleviną, susitikę ir pamėgę jo tamsaus humoro, aburdo kupinus tekstus. Naujoji Rusija juose vulgariai tarpsta aferistais, kombinatoriais, materialistais. Vakarų ir Rytų pasaulių susitikimu džiaugiasi biznieriai – čia tempas, čia pelnas, svaigalai, cinizmas. Skaitant riebesnį pasažą kokiam konservatyvesniam ir poetiškesnės sielos [...]
Rašau ne tiems, kurie Kalėdines dovanas susipirko dar rudenį ir dabar baisisi eilėmis prekybos centruose. Rašau tiems, kurie yra tokie kaip aš. Tai yra tiems, kurie niekaip neišsirenka, ką dovanoti brangiausiam žmogui (spalvotus apatinius ar kojinių rinkinį), tiems, kurie nesugeba vaikams parinkti žaislų pagal amžių [...]
Viktoras Pelevinas Rusijoje yra visai ryški žvaigždė. Garbūs apdovanojimai, juodi akiniai. Pelevinas šen, Pelevinas ten ir atėjo laikai, kai ką nors iš jo kūrinių skaitė tikrai nemaža dalis progresyvių miestiečių. Apie ką kitą kalbėsi su draugais. Tas pats kaip būti tyliuoju dvasios partizanu ir nesiklausyti [...]
Amici, ciao! Išsitraukiau savo vilnones kojines ir susivogiau Didžiojo šeimos žmogaus šalikus. Sniego iki kelių (na, Mažajam šeimos žmogui tai tikrai). Ir vis netyčia galvoju apie Italiją. Ne bet kaip galvoju, o maždaug taip, "tai ką, Vita, ar pas tave ten tame madingame Milane yra [...]
(Atsiprašau, labai daug foto. Tiesiog suprantu, kad pirmadienį labiausiai reikia kažko, kas atitrauktų dėmesį nuo realybės) Su Mažuoju šeimos žmogumi pradėjom veltis į rimtus barnius. Viskas vyksta daugmaž taip: atsisėdam piešti, aš piešiu (karvę, šunį, mamą, medį, namą, paukštį, katę etc.), vaikas stebi, džiaugiasi ir [...]
Mažąjį šeimos žmogų stengiuosi po truputį pratinti prie viešo susibūrimo vietų, "čia žmonės, čia kėdės, čia gesintuvas - gali žiūrėti, bet mes jų namo nesinešim". Pastarąjį kartą išėję sutikom John'o Waterhouse'o Izoldą. Taurė ištiesta, šiaudelis nutaikytas. Tik nekrūpčiokit, Mažasis šeimos žmogus - ne Tristanas. Bet [...]
Mano naktys keistos. Miegas nyksta lyg koks baltasis raganosis. Dienos įvykiai išsiskleidžia kaip koks atvirlaiškių rinkinys: čia parkas, čia pašalo traškesys, miegančio vaiko rankos, saulė ir debesis. Jungiančios gijos nėra. Kava skani, bet neveikia. Jau žinot kaip gyvenu. Nė kiek nepavydit, dargi nė už ką [...]
Namuose sklaidosi aliuminio folijos gabalai. Kaip snaigės, kaip plaštakės, kaip... aliuminio folijos gabalai. Mažasis šeimos žmogus periodiškai nusimauna pėdkelnes ir sukiša jas į skalbimo mašiną. Paaiškinęs kažką rimtu balsu nueina ir susiranda mano piniginę. Kas gali būti įdomiau už centų skambėjimą juos metant už sofos!.. [...]
