Marinos Stepnovos romaną „Lazario moterys“ skaičiau neįprastai ilgai. Beveik dvi savaites. Taip jau susiklostė – darbai, vaikai, vėjas, tarpsezoninė melancholija, lyg kas nežinotų visų madingiausių pasiteisinimų. Natūralios ir nenatūralios tylos pauzės tęsdavosi po kelias dienas, paskui vėl leisdavau kalbėti romanui. Gal ir gerai, kad šitaip [...]