Sveikinimas
Kaip keistai beskambėtų, turbūt šuniui turiu būti dėkinga už galiausiai patirtą šventinę nuotaiką.
Kaip keistai beskambėtų, turbūt šuniui turiu būti dėkinga už galiausiai patirtą šventinę nuotaiką.
Iš tiesų rinkti knygą dovanų yra tas pats kaip rinkti kvepalus - geriau to nedaryti be paties žmogaus, kuriam planuojate juos dovanoti.
Trisdešimtmečio išvakarėse, savaitė ar mėnuo prieš tąją dieną, buvau užklausta, "kas tave daro iš tiesų laimingą?". Gal kiek liguistai atrodo tas kreipinys "tave", mat klausimas suskambėjo iš vidaus. Žinote tą vietą, kur kaupiasi visi jausmai - duobutė po šonkauliais - visų fejerverkų padangė, visų laimingų ir nelaimingų pabaigų stotelė.
"Sovietmečiu tikrieji cenzoriai buvo ne gogoliški GLAVLIT-o tarnautojai (vadinamieji „paslapčių saugotojai“), o vis dėlto menininkai (čia tenka kalbėti ne tik apie rašytojus), cenzūravę... patys save".
„Gaminame maistą, valgome, miegame. O mūsų mylimi žmonės miršta. Mums nelieka kitos išeities, kaip tik gyventi toliau“ 102 p.
"Štai pirmas dalykas, į kurį reikėtų atkreipti dėmesį. Komiškumas gali rastis tik iš to, kas yra griežtai žmogiška. Peizažas gali būti gražus, žavus, pakilus, bereikšmis arba bjaurus, tačiau niekada nebus juokingas. Žinoma, juokiamės iš gyvūno, bet tik todėl, kad jame užčiuopėme žmogišką elgesį ar žmogišką išraišką" (16 p.).
Mačiau, kad paukščiai darniomis gretomis neša plunksas iš pajūrio. Išskridusio čiulbesio paliktą tuštumą visai gražiai užpildys knygos. Nuo 4nio iki 6nio Klaipėdos I.Simonaitytės bibliotekoje vyks antroji Klaipėdos knygų mugė. Susitikime ten.
Vasaros skaitinių kolekcija. Pagrindiniai jos akcentai - pasaulio sukūrimas, atmintis, pastanga atgaivinti literatūrą, I. Calvino ir tigrai.
Bandau nereaguoti į kiek rytietišką šauksmą, kviečiantį susilieti su mane atakuojančia karščio banga. Visa yra vienis. Kosmosas yra šis beprotiškas karštis. Ledynai ir baltosios meškos yra šis deginantis karštis. Gal iš tiesų pargriūti ant žolės ir laukti konvergencijos. Jei žiūrėtume atomų lygmenyje - jokios didelės dramos nė nebūtų.
Jei nebūtų buvę J. J. Grandville (Jean Ignace Isidore Gérard, 1803-1847), turbūt nebūtų John Tenniel iliustracijų "Alisai stebuklų šalyje" (ką čia šneku, nebūtų ir pačios "Alisos stebuklų šalyje"), nebūtų Beatrix Potter pasakų, Edward Lear nonsensų, o ir animaciniai Disnėjaus filmukai būtų visai kitokie.
„Bliūvojimas – tai nevilties išraiška ir drauge savotiškas ritualas tai nevilčiai įveikti. Kniūbsčias atsigulu ant žemės, išskečiu kojas, atsiremiu delnais ant ištiestų rankų, pakeliu liemenį ir užverčiu galvą į lubas. Tada užbliaunu. Tai lyg gilus, pratisas riaugėjimas, kylantis iš vidurių ir ilgai vibruojantis kakle. Jame [...]
Vakaras tai vakaras, kurių galų nusišnekėti.
"Poetas turi atminti, kad dėl gašlios gyvenimo prozos kalta jo poezija, o gyvenimo žmogus težino, jog dėl meno nevaisingumo kaltas jo nereiklumas bei jo gyvenimo poreikių menkumas" Michail Bachtin Gavau priekaištą dėl tylos Oriksėje. Priekaištas pelnytas. Kol kas tylą tepertrauksiu šiokiu tokiu statiniu triukšmu, o [...]
Buvau pražiopsojusi svarbią knygą. Ją aptikusi knygyne nevalingai žioptelėjau. Tada čiupau. Pamačiau kainą ir vėl padėjau į lentyną. Apsimečiau, kad galiu gyventi be jos. Bet kitą dieną gėdingai pabrukau uodegą ir grįžau nusipirkti. Nepaisiau nė gana nemalonaus lietaus.
Knyga priminė, kad į Rusiją niekada negalima žiūrėti abejingai. Kad jos vadovams sąvokos „tiesa“, „gyvybė“, „žmogus“, „teisė“ ir kitos gali būti niekinės vertės. Be to, ši knyga padėjo geriau suprasti, kodėl neįtikimo masto žiaurumas ne tik buvo nesustabdomas, bet dar ir plito. Juk iš patogios distancijos prisimindami istorijos siaubą mėgstame stebėtis, „kodėl niekas nieko nedarė?“, „kaip tai galėjo vykti?“