Gal nepasigausiu pūslės uždegimo, murmu pati sau, išsitiesdama ant apšarmojusios žolės. Nespėju įsitaisyti, o ant veido nutyška keli šuns seilių gliutulai - virš manęs rymo rūpestingas raukšlėtas snukis - kodėl sustojome? Kas dabar bus? Nuvaikau imituotu lazdos švystelėjimu į krūmų tankmę kairėje - keturkojis šešėlis [...]
Beveik tūkstantmetis iki hebrajams užrašant Bibliją, o graikams „Iliadą“ ir „Odisėją“, šumerai jau turėjo užrašę visą savitą literatūros lobyną – mitus, epinius pasakojimus, raudas, himnus, patarles ir t. t. Juokaujama, kad šumerai buvo raštininkų tauta – svarbiausias apčiuopiamas jų palikimas – glaudžiai, smulkiai prirašytos molinių lentelių bei jų fragmentų rietuvės muziejuose. Iki šiol ne visos jos perskaitytos ir išverstos.
(Klaipėdos) augimo mastai buvo didžiuliai: žvejybos, medienos pramonė, laivų statybos pramonė. Bet miesto planuotojų vizijos ne visada pasitvirtindavo – žvejybos rajonas buvo suplanuotas 40 000 gyventojų, o jame apsigyveno tik 5000 gyventojų. Ir dabar jį pervažiavus matyti, kad tai urbanistinės džiunglės, projektuota ir planuota kaip pakliuvę.
Simptomai: Tylos troškulys; Iš batų byrantys pušų spygliai; Kelios erkės pašikny; Nepaliekantis samanų kvapas; Laiko nuvertėjimas; Striukės kapišone įsikūręs voras; etc. Prisimenate J. R. R. Tolkieno atrastus ir puikiojoje „Žiedų valdovo“ trilogijoje aprašytus medžių piemenis, entus? Tai štai, man atrodo, kad vyksta kai kas, [...]
"Prabėgo vasara - Palangoje visur tuščia. Uždarytas kurhauzas, kavinės, kioskai, viskas mirė. Gatvės pustuščios. Prislėgta nuotaika ir tikrai niūrus ir nuobodus gyvenimas. Nei kino, nei teatro, tik retkarčiais suruošiamas vakarėlis, bet po jovėl nieko. Net laikraščių negalima nusipirkti žiemą Palangoje" ("Diena", 1933 m. 76 p.)
-Prispirksim daug vodkės. - Jo, o tada galėsim vodkinti. Blogas elgesys, žinau, klausytis svetimų pokalbių. Bet nesusilaikiau kai, nejučia įtraukus pilvą, nužiūrinėjau vakaro planus kuriančias sexy-times bimbetes Palangoje. Ir išvis, sakykit, kokie normalūs žmonės begeria vodkę? Tikrai - šeikinkit kubalibres, gerkit burboną, tekilą, martinį, skęskit [...]
Sveiki, pūkeliai, Pro šalį šmėžuoja koplytstulpiai, ledynmečių pėdsakai, grybautojai, gandrai, žodžiu, Žemaitija. Automobilis šokinėja kelio kalniukais ir jų nelygumais (lopas ant lopo ir dar lopas), o aš rašau jums laišką. Iškart atsiprašysiu jei būsiu kiek irzli - baisingai pavargau nuo perdėm kultūringos dienos: baigianti apsamanoti [...]
Kas kad neturiu pinigų išvykai į Vanuatu. "Reikia šia diena gyventi" kaip tik rašo draugė iš super karštos bene Transilvanijos. Vadovaujantis šia akivaizdybe juk visai legalu aprašyti kelią iš Šiaurės Lietuvos į Vakarų Lietuvą ir džiaugtis prošal skrendančiais kaimų kilometrais.
„Man gimus mama nusistebėjo: „Koks gražiukas Tvimsiukas, švelnutsi kaip Vešlivešli Sala. Tavo vardas bus Putšimėlis“. Mama mane pabučiavo, o tėtis pakėlė ant delno ir parodė pasauliui, žvaigždėms ir mėnuliui. Jis tarė: „Štai mūsų naujagimis Putšimėlis!“ Mane išvydo visas pasaulis, o aš pamačiau, koks tas pasaulis didelis: viršuj dangus, apačioj mano slėnis ir mano šeima vidury“
„Velionis mano broliukas sykį buvo apkaltintas kaip nelabai padorių piešinių autorius. Viena susijaudinusi mama pasiskundė klasės mokytojui. Šis nenurimstančiai poniai pasakė: „Ką padarysi, tai šiuolaikinis jaunuolis, kuris savarankiškai šviečiasi pažindamas žmogaus kūną ir kada nors bus gydytojas.“ Paskutiniai žodžiai ne visiškai atspindėjo tiesą. Su jaunuoliu akis į akį jis, matyt, kalbėjo visai kitaip.“
Tvirtinama, kad jau 500 m. prieš mūsų erą graikų meno dirbiniuose buvo vaizduojamos su flamenku siejamos šokio pozicijos. Romėnų laikotarpiu taip pat aprašomas Pietų Ispanijos teritorijoje gyvenusių žmonių dainavimas, su bronzinėmis kastanjetėmis šokančios gražios moterys.
"Pimp My Book" išlaisvina nuo neskaitymo kaltės. Tai kita knygų galimybė - knyga yra jos viršelis. Ir nieko daugiau. Tereikia sugebėti atsirinkti pakankamo ryškumo, svarumo viršelius.
„Klara“ trikdo nuo pat pirmojo puslapio, o vėliau sutrikimas tik gilėja. Kartais sakoma, kad atversdami knygą atveriame duris. Pasirodė, kad atverčiant „Klarą“ atveriamas langas dangoraižyje. Aplink žyrant teksto fragmentams pro jį ir iškrentama.
Pagrindinis darbo jėgos ir maisto šaltinis yra tobulos žmonijos priešaušryje išvesta nauja gyvūnų, storų, rūšis. Iš jų gaminamos skanios dešrelės, jie aria laukus ar (gerai apmokius) skalbia skalbinius. Fiziškai storai labai panašūs į žmones. Galima būtų sakyti, kad identiški - akys, plaukai, oda, rankos, kojos ir t.t. Bet kaip teisingai pastebėjo vieno mėsos kombinato darbuotojas (o gal darbuotoja, nebepamenu), nereikia gyvulio lyginti su žmogumi, prasidėdu sumaištis, juk ir istoriniais laikais, skerdžiant kiaules niekas nepergyveno, kad jų širdis labai jau panaši į žmogiškąją. Valgė ir nesiskundė.
"Metų“ kalbos skambėjimas jautriam, kaip pasakytų S.Daukantas, skaitytojui atveria tas prasmes, kokių nerandame žodžiuose. K.Donelaičio karta pradėjo, o romantikai dar labiau išplėtojo muzikalumo svarbą kūrinyje. Jie sakė, kad tai, ko nepavyksta perteikti žodžiais, reikia perteikti skambesiu, kūrinio muzikalumas turi sukurti papildomų reikšmių.
