Knyga pasakoja apie senovės Estiją - tą, kurios tankiuose miškuose gyveno tauta, kalbanti gyvačių kalba. Ši kalba leido estams valdyti gyvūnus - jodinėti ir melžti vilkus, pasikviesti elnią susimanius valgyti ir t.t. Kol vyrai kariavo estės mezgė romanus su lokiais, naktimis vanodavosi mėnulio dulkėmis sulipusios į aukštas pušis. Vyrai tarp kitko irgi įdomūs, kadaise turėjo nuodingus dantis ir mokėjo į pagalbą prisišaukti galingąją šiaurės varlę (na iš tiesų ta būtybė lyg ir drakonas, bet sako, kad pažodžiui išsiverčia kaip varlė).