“melanchòlija [gr. melancholia < melas (kilm. melanos) — juodas + cholē — tulžis]: 1. med. liguista būsena, kuriai būdinga nepagrįstai liūdna nuotaika; 2. nusiminimas, liūdesys.”

Antikoje buvo manoma, kad sveikatą nulemia kūno skysčių pusiausvyra. Lipnios, tirštos juodosios tulžies perteklius esą turėjo destruktyvų poveikį – išskiriami juodi garai, pakildavo į smegenis ir sujaukdavo sielą. Šiandieninis melancholijos archipelagas nebėra toks grėslus – melancholija puošiasi pvz., poetiškos sielos, o negatyvūs destruktyvūs simptomai jau priskiriami depresijai, kuri yra laikoma pavojinga liga, reikalaujančia klinikinio gydymo. Skaitydama švedų mokslininkės Karin Johannisson knygą “Melancholijos erdvės” vis atsitraukdavau visai nemelancholiškai pasidžiaugti aiškiai teksto struktūra, suprantamai ir idomiai pateiktu melancholijos istoriniu pjūviu.

(O dar gražusis viršelis! 1905 m.vienos kelionės metu M. K. Čiurlionio daryta nuotrauka. Gražu kai viršelis taip subtiliai  jungiasi su tekstu – šįkart tai lyg lietuviška citata, papildanti K. Johannisson pristatomą didžių ir melancholiškų asmenybių sąrašą).

“Mano pagrindinis uždavinys buvo išsiaiškinti, kaip kalba melancholija ir kaip šį kalbėjimą veikia laikas ir erdvė”. 257 p.

Nesiginsiu, man patinka knygos, kuriuose vienas ar kitas reiškinys stebimi kintančių epochų karuselėje (kchem, kažkodėl iškart prisimenu smagiąją Pascal Quignard knygą “Seksas ir baimė”). Bet šįkart, nors ir suintriguota buvau nusiteikusi kritiškai – na ir kaip ta idėjų mokslininkė žada man objektyviai papasakoti apie renesanso žmogaus jausmus, ar ne per toli esam nuo to žmogaus? Pasirodo, be reikalo dvejojau. K. Johannisson, pati kelia šį klausimą “tikrieji radikalai tvirtina, kad praeities (psichinės) būsenos yra nepasiekiamos. Sugriuvus senajam sąvokų pasauliui ir susikūrus naujam, senųjų požymių į naujus išversti nebegalima”. 258 p. Autorė pastebi, jog jausmus galima stebėti ne tik individualioje, bet ir kultūrinėje plotmėje. Dar daugiau, tam tikru laikotarpiu galiojančios kultūrinės normos lemia ir individualių jausmų raišką. Kiekvienas laikmetis esą turi savo jausmų skalę “įvairūs laikmečiai priima arba atmeta jausmus ir įvairias jų išraiškas” 13 p. Tad jei kultūrinės normos aprobuoja emocinį repertuarą, šiandieninis stebėtojas, remdamasis jam prieinamais šaltiniais, tikrai gali atsisijoti, kurie jausmai buvo suvokiami kaip teisingi, o kurie kaip neigiami, kokių emocinių reakcijų buvo tikimasi vienoje ar kitoje situacijoje ir t.t. Klausimas apie rodomų emocijų nuoširdumą yra kitas, bet K. Johannisson tvirtina, jog “kaip patirtis, sensibilumas kyla subjektyvioje sąmonėje ir gali būti išgyvenamas individualiame kūne”. Paprasčiau tariant, nors ir programuojami savojo laikmečio – žmogaus išgyvenimai vis tiek kyla jo viduje.

Karin Johannisson

Tai, kaip jautėsi melancholijos kamuojami žmonės autorė stengiasi skaityti iš pirminių šaltinių, korespondencijos, ligos žurnalų, dienoraščių, medicinos vadovėlių. Į jos akiratį patenka ir grožinės literatūros, dailės kūriniai – juos ji siūlo vertinti ne kaip sukurtas, bet kaip atkurtas patirtis. Stebėdama vieno ar kito laikmečio melancholiją K. Johannisson ją skaido į smulkiausias sudedamąsias dalis. Kiekvienąkart turimas ir “pacientas” – iškili asmenybė, kuri reprezentuoja savo epochą. Asmeniniai užrašai, korespondencija leidžia filtruoti “simptomus” iš pirmų lūpų. Taip pat toks pasakojimo būdas “draugiškesnis” skaitytojui. Prisipažinkim – juk įdomiau kai su pavyzdžiu, kai kažkokia drama.

Autorė melancholiją tipizuoja pagal epochas, išskiria tris pagrindinius tipus, kuriuos įvardija pagal spalvas – juodas premodernusis tipas, 17-18 a. kuriam būdinga “kūniškai išraiškinga kalbėsena ir stiprūs manijos intarpai”, pilkas, modernusis tipas 18 a.pab – 20 a. “laipsniškai vis intravertiškesnė ir depresyvesnė kalbėsena”, bei baltasis, postmodernus tipas, kurio pagrindiniai požymiai tuštumos ir nuovargio jausmai. Tekste nagrinėjami įvairūs kiekvieno melancholijos tipo raiškos būdai, mėginama suprasti, kokie laikmečio bruožai tai lemia. Įdomu stebėti kaip mokslo raida keitė melancholijos traktavimą, kaip keitėsi melancholijos ir depresijos santykis.

Skaitytojas iš pradžių supažindinamas su „egzotiška” toliausiai nuo jo laike nutolusia melancholija, ji labai atvira, kūniška, išraiškinga – vien ko verti „stikliniai žmonės”, „vilkolakiai”, rajūnai ar badmiriai, degantys ar šąlantys individai. Jų kūnai įaudrinti, kartais nekontroliuojami, opūs, bet koks išorės poveikis gali sukelti nervinį sukrėtimą. Keičiantis epochoms melancholija traukiasi gilyn, išorinės jos apraiškos kuklėja, kol galiausiai prieinama šiandienė tuštumos jausmo persmelkta zona. Melancholija aiškėja ir kaip apdovanojanti ir kaip pražudanti jėga, dažniausiai būdinga aukštesniems visuomenės sluoksniams, ypač kūrėjams, mokslininkams. Viena interpretacija ją išskiria kaip apie užmaskuotą maištą, sąmoningą išsilaisvinimą iš konvencionalumo teroro.

Albrecht Dürer „Melencolia I”, 1514.

Atkreipiamas dėmesys ir į melancholijos bei lyties santykį. Depresija, turbūt populiariausia mūsų laikų liga, taip pat nelieka nepaminėta, „melancholija yra iškalbinga, depresija tyli. Ilgą laiką depresija buvo niekas kitas ir niekas daugiau, o tik vienas iš daugybės melancholijos simptomų” 30p.

K. Johannisson tyrimas įdomus, pateiktas patrauklia forma, jo objektas taip pat viliojantis. Tai vienas būdų kintančiame pasaulyje pažinti save, gal net suprasti, kad žmonės iš praeities iš tiesų nėra taip jau toli, juk dalinamasi tais pačiais ar panašiais demonais.

„Melancholijos erdvės: apie baimę, nuobodį ir pažeidžiamumą vakar ir šiandien“ Karin Johannisson;
Vilnius: Baltos lankos, 2011. – 295 p.