Sekmadienio knygynas šį savaitgalį man suteikė geras penkias minutes sveiko, plaučius masažuojančio juoko.

Langus, kurie lyg ir buvo knygyno langai, dengė raudonos užuolaidos – jos priminė seniau šalia buvusią erotikos prekių parduotuvę. Vėliau pamačiau užrašą, kuris kvietė užsukti į „žaidimų aikštelę”. Vis dar neatsipeikėjusi nusistebėjau, kad knygynas tampa vaikų žaidimų zona („visai pakvaišo, kapitalistai…”).

Ir tik įėjusi į vidų supratau, kas ir kaip.

DSC_0416

Atleiskit dėl kokybės. Kretėjau iš juoko. Gaila nesimato centruoto šviesos šaltinio, nukreipto tiesiai į šią piramidę.

DSC_0418

(Taip, tai antrankiai)

(Taip, tai stilizuotos grandinės)

Taigi knygynuose pasirodė skandalingoji, JAV „mummy porn” (mamyčių porno) tituluojama  EL James knyga „Penkiasdešimt pilkos atspalvių” (kažkodėl įsivaizdavau, kad pavadinimo vertimas skambės kiek kitaip)! Prisimenu,kad referuodama 2012 m. metus literatūros pasaulyje, „Huffington post” komanda vieningai stebėjosi, kaip tokia nepaprastai populiari knyga gali būti taip… prastai parašyta.

Deja, pati neskaičiau. Ir vargu ar skaitysiu. Imčiau dar vaikytis Didįjį šeimos žmogų prašydama mane surišti. Ehm, nemeluosiu, ir pati užriščiau kokį mazgeliuką.

O kaip jūs? Skaitysite? Skaitėte, bet neprisipažinsite? Skaitėte ir patiko? Kas nors – apšvieskit tą, kuri bijo išleisti džiną iš butelio.

fifty-shades-of-grey-baby-onesie

Gimę 2012-2013 galėtų būti „šešėlinė” karta.

Ir dar kelios gražios iliustracijos. Nes man rūpi, kad šypsotumėtės.

(O iš tiesų smegenys kenčia nuo chroniško miego trūkumo, tad draudžiu sau įsijausti su tekstu. Žadu įsirausti Mažajam šeimos žmogui į pašonę ir kartu pasnausti)

httpmoiramillman.blogspot.com

Moira Millman iliustracija

httpchristinaung.com

Christina Ung iliustracija

Tony+Parsons+Cartoon+14th+July+2012+50+shades+of+grey

Tony Parsons iliustracija

Kažin kodėl sadomazochistinius santykius nagrinėjantis romanas sukėlė tokį ažiotažą. Lyg ir gyvename laisvių klestėjimo laikais (ne 50-ieji, kai grįžusį iš darbo vyrą reikėjo pasitikti su laikraščiu dantyse).

Gal kai viskas galima nelieka jaudulio? Norint aštrių pojūčių reikia nuolat pastūmėti ribas? Gal visos laisvės tėra sąlyginės, o žmonės tebežaidžia klasikinį „mes esame geri ir gražūs” žaidimą? Gal seksas neatsiejamas nuo agresijos?

Kritikai dūzgia kaip neramus avilys. Vieni baisisi, kiti džiaugiasi. Vieni tvirtina, kad knyga padeda dukroms ir motinoms laisviau kalbėtis apie seksą. Kitiems atgrasus brutalumas, agresyvus dominavimas. Ir dar tas vienišas klausimas ar tikrai būtent To nori moterys?

Ką tik skaičiau straipsnį, kuriame moteris džiaugiasi, jog ši knyga atvėrė naujus horizontus jos ir partnerio seksualiniame gyvenime. Esą prisipirko daugybę žaisliukų, žaidžia sau sadomazochistinius žaidimus, atkuria knygoje aprašomas scenas ir džiaugiasi gyvenimu.

Nebeturiu ką ir pridurti. Tiek to, einu pasnausti.

Laters baby!!!