Šį savaitgalį norėjau važiuoti į grind‘o festivalį-pikniką „Ont Grindų”. Neišdegė.

Neliko nieko kito tik važiuoti į… Pabandykit atspėti kur. Ne, ne į Galapagus. Ne į Granatas. Ne į nudistų pliažą. Važiavau į alaus, amatų ir muzikos šventę Pakruojo dvare. Jep. Žinau.

DSC_1444_2 (Custom)

Nors kuo puikiausiai galėtų būti ir klasikinės muzikos festivalis.

Šventėje buvau tik šeštadienio popietę, bet ji tęsėsi visas tris dienas. Organizatoriai labai apgailestavo, kad veterinarijos sargai uždraudė rengti paršelių lenktynes, kurios būtų suteikę išskirtinumo. Būtent tie paršeliai ir sužadino mano smalsumą. Dar sėdėdama Klaipėdoje pagalvojau, „o ko jau ne?”.

Matote, Pakruojis yra tokia įdomi vieta. Mano vaikystės didmiestis. Su didžiule uodo skulptūra ant mokesčių inspekcijos sienos. Miestas nėra didelis, bet jam netrūksta ambicijų. Prieš kurį laiką Pakruojis titulavo save humoro, alaus ir varnų sostine.

DSC_1469_1

Vienoje šventėje ragavau keptos varnienos. Su daug prieskonių viskas yra valgoma.

Dabar papasakosiu apie šventę. Bet trumpai. Nes tuoj pabus Mažasis šeimos žmogus, o aš jam pažadėjau šiokią tokią išvyką prie jūros.

Šventėje buvo nemažai žmonių. Įvairaus amžiaus. Nemokamoje zonoje buvo galima nusipirkti rūkytų dešrų, molinių ąsočių, vaistažolių arbatų, veltų papuošalų ir visokių kitokių amatininkų gėrybių, su kuriomis dažnas esate susipažinę įvairių mugių metu. Dar buvo galima užsukti į seniūnijų kiemelius, apsilankyti mėgėjų teatruose. Nemokamą zoną praslinkau pati nepamenu kaip, mat kaip tik tuo metu mano organizmo termoreguliacinė sistema adaptavosi prie kur kas karštesnio oro, nei kad įprastas pajūryje.

DSC_1462_1

Mokamoje zonoje buvo vaikų žaidimų aikštelė, nemenka scena koncertams, tribūna visiems norintiems pasisakyti (nemeluoju), ir galybė aludarių palapinių. Čia šiek tiek atkutau, mat nusimatė paragauti skanios giros.

DSC_1431_1

Grožis – detalėse. Net jei jos klaidinančios. Mat laikau girą ir šiaip jau esu kilusi iš aludarių krašto.

Gira buvo tikrai skani. Ir tikrai naminė. Kai susitaupysiu šimtą milijonų pinigų, paprašysiu, kad „linksmieji vyrukai” (jie ją pardavinėjo) reguliariai tiektų tiesiai į namus. Nes kai tokią skanią gėriau, jaučiausi ne tik žvaliau ir gaiviau, bet ir gražiau. Nežinau, kodėl čia taip – laipsnių lyg ir nebuvo.

DSC_1441_1 (Custom)

Pasivaikščiojome po dvaro teritoriją. Pasiklausiau „Duokim garo” koncerto. Toks jaunas vaikinas labai gražiai grojo skrabalais. Be to mačiau buvo nemažai ilgesingai trepsinčių ir linguojančių tetų. Dar mačiau įspūdingą jaučio (berods) skulptūrą iš drobės.

DSC_1438_1 (Custom)

Būū.

Šventė vyko labai gražioje vietoje. Turbūt nesuklysiu ją pavadinusi miesto pasididžiavimu. Tai – Pakruojo dvaras.

DSC_1478_1 (Custom)

Priekinis rūmų fasadas.

Klasicistinio stiliaus Pakruojo dvaro ansamblis yra vienas vertingiausių ir didžiausias Lietuvoje dvaro ansamblis. Jis užima apie 49 ha plotą, o iš 43 buvusių statinių yra išlikę 34. Šiuo metu dvaras išgyvena tam tikrą renesansą – pastatai renovuojami, eilėmis rikiuojasi vestuvininkai, rengiami įvairūs renginiai, yra viešbutis, restoranas ir t.t. Apie dvaro dabartį galite pasiskaityti jo svetainėje – tingiu išsiplėsti.

DSC_1468_1 (Custom)

Rūmų šonas.

Va, kai aš buvau jauna ir daili mergaitė, dvaras buvo visai kitoks. Joks verslininkas dar nebuvo įžvelgęs puikių galimybių. Bet renginiai teritorijoje vykdavo. Pats įsimintiniausias man – FantRoppas. Tai galingas fantastikos mėgėjų suvažiavimas. Deja, 2005 m. vyko paskutinis. Kas nežino, Pakruojis savo metu buvo svarbus fantastikos centras. Ir aš pati vieną vasarą laksčiau Paežerių miške ir mojavau mediniu kardu. Paskui šokau iki nukritimo FantRoppe, draugė įsižiūrėjo blondiną kaunietį, o man kvapą gniaužė nuo visokių romantiškų šventės atributų ir nuo nepaprastai glaudžios ir draugiškos fantastų bendruomenės. Et, geri laikai…

DSC_1406_1 (Custom)

Matote, šio dvaro teritorija labai romantiška. Upė, sala, visokios užuoglaudos. Pavyzdžiui, šis savaitgalis -alus, krūva baikerių, per garsiakalbius plyšaujantys muzikantai, bet pats dvaras vis tiek atrodė nesutrikdomas.

DSC_1464_1 (Custom)

O dabar dar greitai įdedu šiek tiek istorinių faktų apie Pakruojo dvaro. Nes mano misija yra ne tik parodyti savo naują suknelę ir visai padorų įdegį, bet ir suteikti progą sužinoti kažką įdomaus. Dalinuosi Pakruojo poilsio ir turizmo centro informacija apie dvarą, nes aš pati geriau ir glausčiau nepapasakosiu:

Dvaro ansamblis pradėtas kurti XVIIIa. pabaigoje, o dvaro rūmai pastatyti XIX a. pradžioje.  Iki šiol nežinomas dvaro rūmų plano autorius, tad manoma, kad rūmus projektavo pats Teodoras von Ropas. Vokiečių kilmės baronai Ropai dvarą valdė nuo 1780 iki 1940 metų.

DSC_1484_1 (Custom)

Peizažinis parkas, užimantis 9,2 ha. plotą, buvo apsodintas 1850 – 1860 m. Jo struktūra išlikusi iki šiol.  Parko takas, vedantis vandens malūno link, baigiasi ažūriniais metalo vartais, kuriais dvaro savininkas labai didžiavosi.

IMG_0438 (Custom)

Įspūdingieji vartai įsiamžino mano draugų vestuvėse.

Gražiausias ansamblio akcentas – romėnų tiltų ir akvedukų pavyzdžiu 1821 m. statytas arkinis tiltas – užtvanka bei puošnių klasicistinių formų vandens malūnas. Jie jungiasi į gamybinių pastatų grupę, į kurią įeina malūnininko namas, vėjo malūnas, lentpjūvės pastatai, karčiama, kalvė bei kalvės sandėlys.

Pakruojo-dvaro-sodybos-siaurine-dalis-arkinis-tiltas-tartokas-malunininko-namas-ir-vejo-malunas (Custom)

(Nuotrauka iš Pakruojo poilsio ir turizmo centro)

Visas Pakruojo dvaro ansamblis yra itin vertingas stilistiniu požiūriu. Savitas bei originalus yra pastatų grupavimas į pusiau uždarus kompleksus su vidaus kiemeliais.

Tai tiek. Jei kada būsite tuose kraštuose, būtinai užsukite. Dvaras tikrai labai gražus. Geros savaitės pradžios, mano draugai. Tikiuosi, kad grįžote iš festivalių, daržų ar kitų vasaros žaidimo aikštelių.