„Išvykti iš savo šalies normalu; kartais tam paskatina aplinkybės; jeigu ne, tenka susigalvoti dingstį. Aš gimiau planetoje, o ne šalyje. Taip, žinoma, aš gimiau ir šalyje, mieste, bendruomenėje, šeimoje, gimdymo namuose, lovoje… Bet man, kaip ir visiems žmonėms, svarbus tik vienas dalykas: kad atėjau į pasaulį. Į pasaulį! Gimti reiškia ateiti į pasaulį, o ne į kokią nors šalį, kokius nors namus” 49 p.

„Pasiklydę” mano namuose klydinėjo jau nuo vasaros vidurio, keliavo kartu su manimi dviračiu, lipo į kopas, klaidžiojo miškais, tingiai snūduriavo su šunimi lovoje.

Baigiau ją visai laiku, kai tuoj tuoj reikės pristatyti potencialiems skaitytojams Klaipėdos knygų mugėje.

Atleiskite, jei aprašas čia bus gana fragmentiškas, kaip sakoma, „garsiai mąstau”.

Knygos autorius Amin Maalouf yra gerai ir labai gerai žinomas skaitytojų šalyje, Prancūzijoje. Už vieną savo knygų, „Tanijo uola” (yra lietuviškai) 1993 m. buvo apdovanotas prestižine Gonkūrų premija. A. Maalouf gimė Beirute (Libanas), ten baigė studijas, o įsiplieskus karui pasitraukė į Prancūziją.

Hanna Assouline nuotrauka

Romanas „Pasiklydę” buvo išleistas 2012 m., lietuviškai 2016 m. Jei reikėtų apibūdinti trumpai sakytume, kad tai „Aktuali” knyga.

„Pasiklydę” kalba apie emigrantus, karo priverstus pasitraukti iš gimtosios šalies, nusėdusius skirtinguose pasaulio kraštuose ir po kelių dešimtmečių bandančius susitikti ten, iš kur pasitraukta. Galima numanyti, kad kalbama apie Libaną, paties autoriaus gimtąjį kraštą, nors romane jis nė karto neįvardijamas. Bet iš nurodomų detalių galima spėti, kad draugus išblaškęs kataklizmas yra 1975-1990 vykęs pilietinis karas, suluošinęs iki tol turtingą valstybę. Ir šiandien gerokai mažiau libaniečių gyvena savo šalyje nei užsienyje.

Maldos namų kaimynystė Beirute, Libane.

„Pasiklydę” pasakojamas dviem balsais – tai pagrindinis herojus, Adamas („savo varde nešiojuosi gimstančią žmoniją, bet priklausau gęstančiai žmonijai„) ir visa matantis pasakotojas. Tiesą sakant gal net nėra teisinga manyti, kad paskaojama dviem balsais, nes Adamo instanciją šnipinėjame iš jo užrašų knygelės.

Knygoje nemaži gabalai datuoto kursyvu pateikiamo teksto yra asmeniški Adamo užrašai. Tai reiškia, kad skaitomos mintys yra labai intymios, juk užrašų knygelė, kaip ir dienoraštis yra tik sau pačiam.

Labai intymiai prisipažinsiu, kad karts nuo karto vis stabteldavau pasvarstyti, kurių galų pasirinktas toks pasakojimo būdas. Perėjimas nuo pasakotojo vedamo teksto į Adamo užrašus kartais įvykdavo labai netikėtai, vidury veiksmo. Knygos pabaigoje viskas išsirišo, pateisinama priežastis paaiškėjo.

Adamas gyvena Prancūzijoje ir yra garsus istorikas, į savo gimtąjį kraštą, kuriame nesirodė nuo pat išvyko prieš ketvirtį amžiaus, jis grįžta mirštančio draugo žmonos kvietimo. Dalį knygos Adamas skiria savo ir to draugo, Murado, nutrūkusiam ryšiui nagrinėti. Likęs karo blaškomoje šalyje Muradas pralobo, bet ir susitepė rankas. Ne kartą keliamas klausimas apie išvykusio ir pasilikusiojo pasirinkimus, teisę smerkti ir t.t.

Bet Muradas yra tik vienas iš draugų – marga jų kompanija kadaise reguliariai  šurmuliavusi Murado namuose, karo metais pasuko skirtingomis kryptimis. Dalis išvyko, dalis rado būdą išgyventi namuose. Adamas renka draugus ir kartu jų istorijas, kelius išvedusius iš gimtinės.

Kiekvienas draugas yra tarsi „stogas” tam tikrai žmonių bendrijai, tam tikrai santykio tarp žydų, musulmonų ar krikščionių konfigūracijai. Radikalumas ir nuosaikumas, pasaulietiškumas. Rytai ir Vakarai. Knyga yra įvairiomis kryptimis linkstantis daugiakalbis pokalbis apie kategorizavimo siaubą.

„Visi žmonės mirtingi, bet mes, Rytų krikščionys, mirštame du kartus. Vieną – kaip individai, nes taip sutvarkė dangus, o antrą – kaip bendruomenė, kaip civilizacija, ir dangus čia niekuo dėtas, tai žmonių kaltė” (310 p.).

Itin daug dėmesio skirima tiems, kurie neįkrenta į kurią nors apibendrintą kategoriją – žydams musulmonams ir t.t. Daug kas pritaikoma ir dabartinės pabėgėlių krizės akivaizdoje.

„Jei jam (Atilai) būtų buvę pasakyta: „Nuo šiol tu Romos pilietis!” – jis būtų apsigobęs toga, pradėjęs kalbėti lotyniškai ir tapęs imperijos valios vykdytoju. Bet jam buvo pasakyta: „Tu – barbaras ir netikėlis” – ir jis tesvajojo nuniokoti šalį” (267 p.).

Apibendrinant: „Pasiklydę” yra margas žiūros perspektyvų mezginys – toks pats margas kaip ir Artimieji Rytai, kur jis audžiamas. Tai klausimų ir ne visada esančių atsakymų knyga. Taip pat patvirtinimas, kad taip, iš namų, iš gimtinės išeiti galima ir kartais reikia. Kad gal ne žmogus turi besąlygiškai likti, bet namai turi išsikovoti jo pasilikimą. Ir kas yra žmogus be savosios civilizacijos? Ar tikrai pasiklydęs?

„Pasiklydę”, Amin Maalouf

iš prancūzų kalbos vertė Stasė Banionytė

Vilnius: Žara, 2016. 400p.