Pagaliau išaušo naktis, kai po šimtmečius trukusių pažadų prisėdau aprašyti mano šių (t.y. 2017m.) knygos. Kaip kad visada būna su Tokiomis knygomis – ji vis prašėsi pamatoma ir perskaitoma – intrigavo surinkti apdovanojimai, žiauriai gražus viršelis, o svarbiausia asmenybė. Juk knygoje slėpėsi Alexander von Humboldt – prarastas mokslo pasaulio herojus (taip sakė paantraštė ant viršelio).

Iš karto prašau atleidimo, mat įtariu, kad pasakosiu ne tiek apie 2015 m. išleistą knygą, kiek apie jos herojų. Va, ir dabar ruošiuosi nuo to pradėti. Ties Humboldtų pavarde pirmą kartą rimčiau sustojau kai mokiausi būti gide, skaičiau tonas visokių įdomių ir ne visai dalykų. Keliuose šaltiniuose radau Kuršių Nerijos smėlynais keliavusių XIX a. įžymybių įspūdžius. Dvi tokios įžymybės buvo broliai Wilhelmas ir Alexander von Humboldtai.

Neįprasta, kad tokio didelio kalibro žvaigždės būtų iš tos pačios šeimos. Pagūglinau kažką tingiai ir visai netyčia užsikabinau. Apie vyresnįjį brolį Wilhelmą nepasakosiu, pasidomėkite patys. Tuo tarpu jaunesnysis mūsų pajūrį aplankė 1829 m. keliaudamas į paskutinę savo didelę kelionę – į Rusiją. Nors ir neplanavo, jam teko keliauti Kuršių Nerijos pašto keliu (šis buvo pagarsėjęs prastomis sąlygomis). Nuo Karaliaučiaus atkakęs į Smiltynę dar buvo joje užlaikytas dėl prasto oro, bet dėl to pernelyg nepergyveno – skaitant A. Wulf knygą ryškėja pažinimu apsėsto žmogaus paveikslas. Tad ir užstrigęs Smiltynėje A. von Humboldtas laiką išnaudojo ne dejavimui, o aplinkos stebėjimui – išmatavo potvynio srovės greitį Klaipėdos sąsiauryje ir kt. Štai ką rašė savo broliui Wilhelmui:

„…Iš visų tų neįtikimybių (Unweit), ką esu regėjęs, būdingiausia yra nerija, kurioje mes išbuvome 4—5 dienas, radome 5 kriauklių ir 3 kerpių rūšis. Jeigu Šinkelis (pavardė, aut. pastaba) lieptų ten iš plytų sumūryti pastatėlį, jei tuose krū­mokšniais apaugusiuose smėlio tyruose įsisteigtų pirmadieninkų (dykinėtojų, aut. pastaba) klubas, menu besižavinčių mad­muazelių žydaičių būrelis ir akademija, tuokart nieko nebestigtų, kad čia atsirastų kitas Berlynas. Šis statinys man labiau patiktų, nes nerijoje mačiau nuostabiai gražiai jūron panirstančią saulę. Be to, čia, kaip tu žinai, kalbama gryna sanskri­to kalba — lietuviškai“. (kopijuoju iš Vytauto Gudelio straipsnio, publikuoto www.gowild.lt)

Keliaudamas į Rusiją A. von Humboldtas jau buvo gerai žinomas tyrinėtojas. Nors kalbant apie šį žmogų reikia plačiau paaiškinti, ką reiškia gerai žinomas – jis buvo toks žinomas kaip dabar žinomi žymiausi Holivudo aktoriai. Su juo veržėsi susitikti aukščiausio rango didikai, juo žavėjosi Johannnas Wolfgangas Goethe, savo namuose priėmė JAV prezidentas Thomas Jeffersonas darbui kantriai kvietė Prūsijos karalius Friedrichas Wilhelmas III. Amžininkai sakė, kad už A. von Humboldtą tuo metu žinomesnis buvo tik Napoleonas.

Nepaisant keliautoją ir tyrinėtoją lydėjusio šlovės šleifo, atrodo, kad jis nebuvo itin socialus. A. Wulf išraususi kalnus įvairių šį mokslininką pažinojusių žmonių laiškų bei prisiminimų kuria nepaprastai charizmatiško, choleriško personažo paveikslą. Apsilankęs bet kokiame susibūrime tyrinėtojas rasdavo apie ką pakalbėti. Bet atrodo, kad jam nelabai rūpėjo dialogas – pats sau pakankamas pašnekovas, jis šokinėdavo nuo vienos temos prie kitos, viename monologe jungdamas skirtingas pasaulio šalis ir skirtingas mokslo disciplinas, kol jo besiklausantieji pasijusdavo lengvai apsvaigę.

A. von Humboldt, Friedrich Georg Weitsch, 1806 m.

A. von Humboldtas vadinamas paskutiniu didžiuoju universaliu mokslininku – žmogumi, kuris domėjosi viskuo (istorija, biologija, geologija, chemija, astronomija ir t.t.). Gimęs turtingoje Prūsijos aristokratų šeimoje jis pasirinko iššūkių kupina keliautojo ir tyrinėtojo likimą. Į jį nėrė su nepaprastu entuziazmu ir kaip pats ne kartą pripažino, norėdamas iškart daryti kelis dalykus – aplink buvo tiek naujų atradimų, tiek naujų horizontų. Aistringai domėdamasis tuo, kaip veikia pasaulis, jis ne tik daug skaitė, bet ir nuolat pačiais įvairiausiais klausimais atakavo įvairių sričių mokslininkus.

„Nature is an inexhaustible source of investigation, and in proportion as the domain of science is extended, she presents herself to those who know how to interrogate her, under forms which they have never yet examined (iš A. von Humboldt „Personal Narrative…“, )“

Pati garsiausia šio mokslininko kelionė yra ir jo pirmoji (1799-1804 m.). Nepaisydamas politinio sąmyčio Europoje, kuris, rodos maišė visus jo didžiosios kelionės į Ameriką planus, A. von Humboldtas vis tiek sugebėjo už nugaros palikti senąjį kontinentą. Jei įdomu, apie šią kelionę galite paskaityti A. von Humboldto kruopščiai rašytuose užrašuose, „Personal Narrative of a Journey to the Equinoctial Regions of the New Continent“. Na, paskaitykite bent keletą fragmentų, geriau suprasite jo populiarumo priežastis. Nors tekste pateikiama daugybė faktinių žinių, įvairių ir nuoseklių, pavyzdžiui, kokio vulkano aprašymų – pats tekstas lengvas, įtraukiantis, jame prasimuša ir tyrinėtojo įspūdžiai, emocijos.

Andų širdis, Frederic Edwin Church piešinys, 1859 m. Tapytojas pavaizdavo A. von Humboldto atradimų žemę, Pietų Ameriką. Jį patį stipriai jaudino mokslininko mintis, kad peizažo tapymas yra puikus gamtos pažinimo būdas, o taip pat tobula meilės jai išraiška. Šį paveikslą F.E.Church norėjo nusiųsti parodyti A. von Humboldtui, bet nespėjo. Susiruošęs siuntimui išgirdo, kad mokslininkas mirė.

A. von Humboldtas paliko solidų leidinių palikimą. Mokslininkas tikėjo, kad žinios turi būti prieinamos visiems, kad jomis turi būti dalinamasi. Manoma, kad „Personal Narrative…“ stipriai paveikė jauną Charlesą Darwiną. Plaukdamas į savo didžiąją kelionę C. Darwinas „Beagle“ laive šalia savęs visada turėjo labai suskaitytą, primargintomis paraštėmis A. von Humboldto „Personal Narrative…“.

A. von Humboldtas savo amžininkams buvo romantiška figūra – tai buvo mokslininkas, kuris pasaulį stebėjo ne pasitraukęs saugiu atstumu, o stačia galva nerdamas į nežinomybę, dažnai rizikuodamas gyvybe, eidamas nepramintais takais, bendraudamas su „laukiniais“. Tai, kad jis viską patyrė savo kailiu A. von Humboldto tekstams suteikė poetiškumo, gyvybės.

„We were never weary of admiring the beauty of the nights; nothing can be compared to the transparency and serenity of an African sky. We were struck with the innumerable quantity of falling starts, which appeared at every instant. The farther progress we made towards the south, the more frequent was this phenomenon, especially near the Canaries (iš A. von Humboldt „Personal Narrative…“)“

Kelionėje per Ameriką A. von Humboldt patyrė savotišką nušvitimą. Stovėdamas tuomet aukščiausiu laikomo pasaulio kalno Čimborazo (vulkanas Anduose, Ekvadore) beveik viršukalnėje (pritrūko tik apie 1000 pėdų) mokslininkas suprato, kad gamta yra gyvybės tinklas. Jo mintyse aiškiai išsiskleidė gyvąjį ir negyvąjį gamtos pasaulį tankiai saistantys ryšiai. Net smulkiausi organizmai buvo svarbi integrali gamtos tinklo dalis. Čimborazo viršukalnėje jis suvokė, kad gamta yra gyva, alsuojanti, o ne statiška duotybė. Iš šios kelionės jis parvežė žymųjį gamtos paveikslą, Naturgemälde, pirmą gamtos, kaip ryšiais susaistytos visumos, atvaizdą.Tai buvo epizodas, visiems laikams revoliucionavęs požiūrį į gamtą.

Dar niekas nebuvo pateikęs tokio pasaulio atvaizdo – vienoje plokštumoje tilpo įvairiuose aukštumose visame pasaulyje augantys augalai, grybai. Pagal tam tikrą aukščio tašką galima pamatyti, kokia toje vietoje temperatūra, drėgnumas, kokie augalai ir gyvūnai.

A. von Humboldtas visą pasaulį sutalpino (simboliška turbūt) ant Čimborozo skerspjūvio.

Naujas pasaulio vaizdas. Naturgemälde.

A. von Humboldtas taip pat išrado izotermas (linijas, žemėlapyje jungiančias žemės paviršiaus taškus su vienoda vidutine temperatūra per kurį nors laiko tarpą), magnetinį pusiaują, išmąstė planetą juosiančias klimatines ir gamtines zonas. Jis buvo pirmasis mokslininkas prabilęs apie žmogaus sąlygojamą klimato kaitą (tai paskatino deforestacijos pasekmių stebėjimas Venesueloje). Savo užimą vietą to metų intelektualų hierarchijoje (viršuje, pačiame viršuje) jis išnaudojo ir garsiems pasisakymams prieš vergiją, kolonializmą. Manoma, kad būtent strėlės pastarojo kryptimi ir sutrukdė A. von Humboldtui gauti leidimą patekti į Indiją. Būdamas P. Amerikoje keliautojas stebėjo ne tik augalus ar gyvūnus, jis stengėsi suprasti vietinių gyventojų kultūrinį ir istorinį paveldą, žiūrėjo į jį pagarbiai.

„The pleasure we felt on discovering the Southern Cross was warmly shared by those of the crew who had visited the colonies. In the solitude of the seas we hail a star as a friend, from whom we have long been separated. The Portuguese and the Spaniards are peculiarly susceptible of this feeling; a religious sentiment attaches them to a constellation, the form of which recalls the sign of the faith planted by their ancestors in the deserts of the New World (iš A. von Humboldt „Personal Narrative…“)“

A. Wulf savo knygoje fiksuoja visą mokslininko gyvenimą, skaidydama jį į svarbiausius epizodus. Ji pasitelkia jo brolio ir brolio žmonos laiškus, jį asmeniškai pažinusių ar tik iš tolo juo besižavėjusių žmonių įspūdžius. Pasakojimas apie A. von Humboldtą knygoje „The Invention of Nature“ nesibaigia keliautojo mirtimi. Apie trečdalį knygos sudaro nuorodos į toliau augusias, tik jau kitų darbuose, A. von Humboldo idėjas. Apie jo pėdsaką. Apie idėjų tinklą. Skaitytojai pažindinami su Georgu Perkinsu Marshu (vadinamas pirmuoju Amerikos aplinkosaugininku),  Ernstu Haeckeliu (vokiečių gamtininkas) ir Johnu Muiru (tituluojamas Amerikos nacionalinių parkų tėvu).

Čia ne vieninteliai knygoje minimi A. von Humboldo įkvėpti žmonės – skaitydami sužinome, kad J. W. Goethe taip stipriai buvo paveiktas A. von Humboldto, kad tikėtina, jog Fausto personažas buvo sukonstruotas remiantis žinių troškimo apsėsto tyrinėtojo asmenybe. Kolosaliausias, epochos kūriniu vadintas paskutinis A. von Humboldto darbas „Kosmosas“, kuriame jis apsibrėžė aprašyti visą pasaulį, stipriai paveikė Waltą Whitmaną, savo legendinius „Leaves of Grass“ jis rašė skaitydamas „Kosmosą“, Edgaro Allano Poe paskutinis kūrinys „Eureka“ buvo atsakas į „Kosmosą“. Jei ne A. von Humboldtas turbūt nebūtų ir Henry Davido Thoreau „Voldeno“. Žymusis P. Amerikos revoliucionierius Simonas Bolivaras buvo A. von Humboldto draugas ir jį stipriai paveikė mokslininko idėjos. Vėliau jis primygtinai kvietė A. von Humboldtą atvykti pažiūrėti, kaip jam sekasi kurti nepriklausomas P. Amerikos valstijas.

Socialiniuose susiėjimuose A. von Humboldtas buvo visada trokštama žvaigždė, sportiškas, gražios išvaizdos vyras sulaukė ir daug dūsaujančių damų dėmesio (tiesa, A. Wulf pastebi, kad greičiausiai jos dūsavo be reikalo, tikėtina, kad A. von Humboldtas buvo homoseksualus). Bet kaip minėta, jis pats nebuvo socialus personažas – kartais nustebindavo socialinių normų nepaisymu, netatiškumu, arogancija. Kita vertus, jis nepaprastai palaikė jaunus, karjerą tik pradedančius mokslininkus, finansavo, suvesdavo juos su reikiamais žmonėmis. Net ir pats būdamas veik tuščiomis kišenėmis niekada neatsisakydavo padėti.

Alexandras von Humboldtas savo bibliotekoje, Eduard Hildebrandt piešinys 1856 m.

Sakoma, kad A. von Humboldo vardu pavadinta daugiausia dalykų pasaulyje – gyvūnų rūšys, vandenyno srovė, augalai, asteroidai, miestai ir miesteliai, nacionaliniai parkai, įlankos, ežerai, kalnai ir t.t., o kur dar įvairios švietimo įstaigos, gatvės, monumentai. A. Wulf spekuliouja, kad šios XIX a. mokslo pasaulio žvaigždės primiršimas iš dalies sietinas su XX a. Vokietijos reputacija, abiejų pasualinių karų siaubu, po kurio vokiečių kilmės šviesuoliai nebuvo labai populiarūs.

Apibendrinant, A. Wulf nuveikė nuostabų darbą – jos knyga parašyta gyva, patrauklia kalba, skaitant justi, kad autorė buvo panirusi visa esybe. Tekstas praturtintas gausybe juodai baltų iliustraciją (įdėtas ir pluoštas spalvotų), kurios parinktos labai labai gerai. Rašytoja ne tik dėlioja didžiojo keliautojo ir mokslininko portretą, A. Wulf nepamiršta ir konteksto – kas vyko Europoje, naująjame pasaulyje, kuo gyveno žmonės, koks buvo gyvenimo tempas ir t.t.

Man pačiai „The Invention of Nature“ tapo labiausiai motyvuojančia pastarųjų kelių metų knyga. Kaip suprasti? Įsivaizduokite, būdamas kažkur P. Amerikoje A. von Humboldtas sužino, kad pro vieną uostą Galbūt praplauks laivas, kuriame jis norėtų atsidurti. Keliautojas lyg niekur nieko išsiruošia į sudėtingą kelių mėnesių kelionę per vos įžengiamus kalnus, per tropikus, o pasiekęs uostą sužino, kad tas laivas išvis neplaukė ir net neplanuoja pro jį plaukti. Šiandien pakaktų vieno skambučio mobiliuoju telefonu! O A. von Humboldtas net nenusiminė, mat pakeliui pamatė įdomių dalykų. Mane užkabino mokslininko aistra pažinimui, nepaprastas jo darbštumas. A. von Humboldtas buvo savo epochos žvaigždė, bet jis taip pat juto tam tikrą nerimą, sumišusį su pavydu. Nesvarbu, kad gyveno atradimų, plačių naujų horizontų pasaulyje – jis suvokė, kad ateitis bus dar labiau stulbinanti. Frustruojanti perspektyva, kad laikmetis jį ribojo.

„From my earliest youth I felt an ardent desire to travel into distant regions, seldom visited by Europeans. This desire is characteristic of a period of our existence when appears an unlimited horizon, and when we find an irresistible attraction in the impetuous agitations of the mind, and the image of positive danger (iš A. von Humboldt „Personal Narrative…“ )“ 

Pirmyn. Visada pirmyn.

Paskaitykit ir jūs.