Taip nutiko, kad parašiau knygą.

Rašiau žiūrėdama į Šv. Petro bažnyčios bokštą per savo kambario langą Rygoje. Toje pačioje Rygoje kavinėje, kur susikaupti neleido balandžius iš kavinės vaikanti įsiutus padavėja. Rašiau tuščiame Saremos salos viešbučio restorane. Rašiau Klaipėdos kavinėse, traukinyje į (ir iš) Vilniaus, prie stalo, kieme, ant sofos, lovoje.

Rašiau apie Klaipėdą.

IMG_0133

Nežinau ar galima sakyti, kad myliu Klaipėdą. Gal teisingiau sakyti, kad tai miestas, kuriame sutapus įvairioms aplinkybėms patyriau giliai paveikiančių išgyvenimų. Apie tarpasmeninius patylėsiu, bet tai, kad Klaipėda buvo jų fonas taip pat buvo svarbu mezgantis mano simpatijoms šiam miestui.

Kai kurie tų išgyvenimų buvo įmanomi tik dėl unikalių Klaipėdos savybių. Pačios savaime jos iš tiesų neturi jokios prasmės, pavyzdžiui, į pilką rūką periodiškai susivyniojusi savaitgalio gatvių tuštuma ar oro tirštumas vasarą prie jūros tekant saulei. Bet štai viena tų tuščių gatvių nuvingiuoju aš su savo nutriušusiu paltu ir dar nesusikračiusiomis mintimis po kokios apsėdusios knygos skaitymo. Aš į rūką ar rūkas į mane, bet prieš įžengdama į parduotuvę nusipirkti pieno (ką, manėte kaip kokia romantikė klajoju šiaip sau be tikslo?) jau dvejoju realaus pasaulio kontūrais. Laikas ir erdvė atrodo pirštu nutrinami. Kaip rūko kondensatas nuo akinių.

Long story short – nė pati nepastebėjau kaip negimta Klaipėda tapo mano miestu, o aš jo ambasadore draugams iš kitur. Kai išsilaikiau egzaminus TIC’e ambasadore tapau ir iš kruizinių laivų vasarą dažnai išsiridenantiems turistams. O tada buvo viena Vilniaus knygų mugė, kuroje buvo pristatyta keliolika (!) knygų apie Vilnių. Suskaičiavau visus pavadinimus, pažiūrėjau, kas tais metais išleista apie Klaipėdą ir važiuodama atgal į pajūrį jau svarsčiau, kad nėra ko apsileisti, reikia imti ir pačiai parašyti apie Klaipėdą. Na, kad nebūtų, jog apie miestą rašo beveik vien istorikai ir per istorinę prizmę.

edf

Kaip matote iniciacijos momentas buvo paprastas užsišikimas, kad kurių galų tiek daug apie Vilnių rašoma.

Man vis atrodo, kad Klaipėda yra šiek tiek pasislėpusi, šiek tiek pražiūrėta, šiek tiek tebeišauginėjanti iš trečios sesės komplekso. Važiuojant pažindintis su šiuo miestu patartina turėti gerai pasikausčiusių draugų. Kitu atveju gali nutikti taip, kad pavaikščios žmogus po mūsų mažą senamiestį ir sakys, kad mažai čia visko.

Nei mažai, nei ką.

Taip ir išsirutuliojo mintis, kad reikėtų knygos, kuri padėtų geriau pažinti Klaipėdą, suprasti, kuo ji įdomi. Galvojau apie tuos, kurie atvažiuoja, bet neturi apie miestą galinčių pasakoti draugų. Arba apie tuos, kurie jau kurį laiką čia gyvena, bet dar neturėjo laiko geriau susipažinti su miestu.

DJI_0229-HDR

Pakartosiu, apie Klaipėdą knygų yra, bet daug jų istorinės. Kai kurios labai įdomios net ir neįkandantiems akademinio žargono – buvo tokių, kurias skaičiau ant pilvo pasidėjusi čipsų pakelį ir negalėjau sustoti. Kita vertus, kartais atrodo, kad miesto istorija yra fetišizuojama (tą daro ne istorikai, bet netrūksa žmonių, apžavėtų tariamai romantiškos XIX a. Klaipėdos eros – ko vertas vien karalienės Luizės mitologizavimas).

Rašydama savo knygą norėjau šiokios tokios atsvaros istorijai. Norėjau aprašyti šiandien gyvą miestą, įdomų pačių įvairiausių dalykų raizginį.

//Čia prisimenu pirmąją žurnalistinę praktiką Klaipėdoje – žinių redaktorius susikvietė mus į kabinetą ir susinėręs rankas papasakojo, kokių naujienų jam nereikia, „tik nerašykit, kad Klaipėdoje yra laivų“//

IMG_7704

Į knygą sudėjau bazinę informaciją apie miestą tiems, kas apie jį nė bum bum, o tada stvėriau visokius dalykus, kurie man rodėsi įdomūs, be kurių Klaipėda nebūtų Klaipėda. Šiek tiek neramu, nes nežinau, kiek žmonių gali justi tokį didelį entuziazmą kaip aš, sužinoję iš kur į mūsų pajūrį atkeliavo smėlis, kokio amžiaus yra jūra, kas yra sėkliai, kaip gyvena buriuotojai, kur mieste yra požeminė upė, ūksmingas dvaras, kuo skirasi briedžiai Kuršių nerijoje ir žemyninėje dalyje  ir t.t. ir pan. Dar pakviečiau kolegas gidus pasiūlyti miesto tyrinėjimo idėjų. Galiausiai įbarsčiau keletą labiau ir mažiau žinomų miestiečių, kurie trumpai papasakojo, kodėl myli Klaipėdą.

IMG_6792

Šiek tiek gaila, kad knygos skaitytojai negalės patirti visų užkulisinių nuotykių. Dalis knygos rašymo proceso žavesio buvo ne tik visokie nauji įdomūs dalykai apie kuriuos pasakojo protingi žmonės, bet ir patys protingi žmonės. Pavyzdžiui, vienas pašnekovas pakvietė ateiti pasiklausyti paskaitų, girininką medžiojau gerą pusmetį, o kai galiausiai sumedžiojau, susitikom kaip seni pažįstami. Absoliučiai nieko neišmanau apie buriavimą, tad iki šiol noriu daužyti galvą į stalą prisiminus su kokia kantrybe buriavimo asas pasakojo kas ir kaip. Vienas dvasininkas, lydėdamas pačiais kafkiškiausiais kokius kada nors mačiau laiptais į bažnyčios bokšto viršų, skėlė tokį komentarą, kad besijuokdama vos nenusiritau žemyn (sakau jam: „aš smalsi“, atsako: „tokios smalsios būna tik žurnalistės arba davatkos“). Apleistų erdvių tyrinėtojai nusitempė parodyti slapto bunkerio. Keltų kapitonai įsileido į savo hi-tech darbo vietą. Lietuvos jūrų muziejuje mokslininkas apie laivus pasakojo taip, kaip net apie savo giminę nepapasakočiau (kaip galima žinoti tiek smulkios informacijos!).

IMG_7535

Gal keistai nuskambės, bet visi kalbinti žmonės patys to nežinodami mane stipriai motyvavo.

Esu linkusi dvejoti savimi, tad būdavo, kad užplaukia „aj, kas iš viso to darbo“ diena, bet tada nueinu į interviu ir jau po kelių minučių beveik šokinėju ant kėdės, nes „oh my god – rimtai?! Nežinojau!“.

Noriu paminėti ir savo vargšus draugus. Kaskart mums susitikus, užuot pasiteiravusi, „kaip darbai, meilė, gyvenimas?“ iškart puldavau pasakoti, ką įdomaus sužinojau. Draugai ne bet kokie, aukštos prabos, kantrūs. Ištvėrė mane. Reikiamose vietose sakydavo „o!“, „eik tu sau!“, „geras!“.

Žiūrėdama retrospektyviai manau, kad jiems šiek tiek atsibodau.

IMG_0209

Kai kažkur keliauju visada noriu sužinoti kuo daugiau apie lankomą vietą, bet gali būti, kad net nepasivarginsiu aplankyti labiausiai afišuojamų lankytinų objektų. O kam? – juk greičiausiai jau mačiau juos nufotografuotus pačiais įvairiausiais rakusrais. Jų sutikimas akis į akį būtų tik varnelės užsidėjimas kolektyviniame sąraše, kuriuo numeruojami tam tikros vietos esmę sudarantys objektai. Štai, pavyzdžiui, Paryžius. Tikiu, kad akimirksniu išvardinsite bent kelis tokius must see objektus.

Man atrodo, kad įdomiau nei užsidėti varnelę yra sužinoti kažką išskirtinio.

//Aišku, kartais gerai tiesiog kažkur išvažiuoti, užsidaryti airbnb ir miegoti, miegoti, miegoti bei skaityti knygas, svetimą miestą įsileidžiant tik jo vėjais per atviras balkono duris.//

Ką norėjau pasakyti – Klaipėdos kvintesencija nėra tik Teatro aikštė ir balto smėlio paplūdimiai.

Tikiuosi, kad pavartę mano knygą pasijusite įkvėpti šį miestą patyrinėti giliau.

Praktinė informacija:

Knygą išleido „Akademikai“. Joje yra 284 psl. dalykų. Knygai iliustracijas piešė Viktorija Dambrauskaitė, šiek tiek tekstų parengė pagalbos ranką ištiesęs Adomas Zubė. Fotografavo Paulius Sadauskas. Knygos rašymui buvau gavusi Klaipėdos miesto savivaldybės stipendiją, o jos leidybą rėmė Kultūros paveldo departamentas.

IMG_7116IMG_7548 DSC_4975 IMG_7725IMG_7874 IMG_5888 IMG_3836