Jei nebūtų buvę J. J. Grandville (Jean Ignace Isidore Gérard, 1803-1847), turbūt nebūtų John Tenniel iliustracijų "Alisai stebuklų šalyje" (ką čia šneku, nebūtų ir pačios "Alisos stebuklų šalyje"), nebūtų Beatrix Potter pasakų, Edward Lear nonsensų, o ir animaciniai Disnėjaus filmukai būtų visai kitokie.
„Bliūvojimas – tai nevilties išraiška ir drauge savotiškas ritualas tai nevilčiai įveikti. Kniūbsčias atsigulu ant žemės, išskečiu kojas, atsiremiu delnais ant ištiestų rankų, pakeliu liemenį ir užverčiu galvą į lubas. Tada užbliaunu. Tai lyg gilus, pratisas riaugėjimas, kylantis iš vidurių ir ilgai vibruojantis kakle. Jame [...]
Vakaras tai vakaras, kurių galų nusišnekėti.
"Poetas turi atminti, kad dėl gašlios gyvenimo prozos kalta jo poezija, o gyvenimo žmogus težino, jog dėl meno nevaisingumo kaltas jo nereiklumas bei jo gyvenimo poreikių menkumas" Michail Bachtin Gavau priekaištą dėl tylos Oriksėje. Priekaištas pelnytas. Kol kas tylą tepertrauksiu šiokiu tokiu statiniu triukšmu, o [...]
Buvau pražiopsojusi svarbią knygą. Ją aptikusi knygyne nevalingai žioptelėjau. Tada čiupau. Pamačiau kainą ir vėl padėjau į lentyną. Apsimečiau, kad galiu gyventi be jos. Bet kitą dieną gėdingai pabrukau uodegą ir grįžau nusipirkti. Nepaisiau nė gana nemalonaus lietaus.
Knyga priminė, kad į Rusiją niekada negalima žiūrėti abejingai. Kad jos vadovams sąvokos „tiesa“, „gyvybė“, „žmogus“, „teisė“ ir kitos gali būti niekinės vertės. Be to, ši knyga padėjo geriau suprasti, kodėl neįtikimo masto žiaurumas ne tik buvo nesustabdomas, bet dar ir plito. Juk iš patogios distancijos prisimindami istorijos siaubą mėgstame stebėtis, „kodėl niekas nieko nedarė?“, „kaip tai galėjo vykti?“
Kažkada seniai seniai gyveno dvi merginos. Gyveno ir tebegyvena. Vienos iš tų merginų vardas tebus Miglė. Kitos - Kristina. Jos susitarė, kad būtinai parašys apie viena kitos knygą (kai tos knygos bus išleistos). Tekstai bus gražūs ir įtaigūs, dribs pagyromis, jei reikės apgaus potencialius knygų [...]
– Jus ištiko didelė nelaimė, – reikšmingai pasakė būrėja jaunai klientei. – Greičiausiai jūs netekote vyro? – Bet aš mergaitė… – Tada tai buvo skėtis.
„Pažvelk! Gimė Salvadoras Dali. Vėjas nurimo – dangus giedras. Viduržemio jūra rami, ant glotnaus jos paviršiaus lyg žuvies žvynai blykčioja septyni saulės spinduliai… Jie suskaičiuoti, ką gi, Salvadorui Dali daugiau ir nereikia!“ (42 p.).
Eilėraščiai atidengia mums kažkiek pažįstamus gyvenimo peizažus, bet primena, kad jie nėra tokie jau paprasti. Jei leistume sau pamatyti plyšius, įtrūkius, suvėrimus - dienų, judesių grandinių, įpročių, ką nors apglėbiančių jausmų - turbūt pajustume rymančią tamsą. Tylią, nepermaldaujamą. Kaip ta, kuri beveik veržiasi pro Klaipėdos žiemą.
„Aš tikiu grožine literatūra ir istorijų galia, nes taip mes galime kalbėti. Mūsų negali nutildyti. Būdami stipriai sukrėsti neberandame žodžių, mikčiojame, atsiranda ilgų pauzių. Mes užsikertame. O susigrąžiname savo kalbą per kitų žmonių kalbas. Galime perskaityti eilėraštį. Galime atsiversti knygą . Kas nors jau mūsų laukia – sugraibęs reikiamų žodžių“ (17 p.).
Klaipėda gali pūsti krūtinėlę. Kaip kokia sniegena. Juk Salvadoras. Pats Salvadoras atvažiavo į Klaipėdos parodų rūmus. Lėkštės, litografijos, medaliai, daug daug žmonių. Ir net eilė į salę, kurioje pristatoma garsiojo siurrealisto kūrinių ekspozicija. Su draugiukais užsišnekėjom apie Egiptą ir šlapalą, tad įėjom paskutiniu reisu. ...Ir [...]
Mieli draugai, jau išpažinau, jog pastaruoju metu turėdama laisvo laiko užsiimu nebe visuomenei arba bent jau savo pilkosioms ląstelėms naudinga veikla, bet... menkaverčiais skaitalais. Turiu tą drama queen geną, jis ir tik jis kaltas, kad naktimis lakstau su katana ar nešioju korsetą. Ta pavojinga fantastikos [...]
Marinos Stepnovos romaną „Lazario moterys“ skaičiau neįprastai ilgai. Beveik dvi savaites. Taip jau susiklostė – darbai, vaikai, vėjas, tarpsezoninė melancholija, lyg kas nežinotų visų madingiausių pasiteisinimų. Natūralios ir nenatūralios tylos pauzės tęsdavosi po kelias dienas, paskui vėl leisdavau kalbėti romanui. Gal ir gerai, kad šitaip [...]
Šios dienos, šios savaitės ir net atspindys rytinės kavos paviršiuje - viskas apie skambėjimą. Kažkokia minčių polifonija. "Ką daryti? Kaip daryti? Jei... Ne. Gal?". Taip stumiuosi per projektą, kuriame dabar dalyvauju. Vienas etapas lyg ir baigiasi. Kažkas sakė, kad per daug rūpinuosi, kad koks skirtumas. [...]
