Knyga priminė, kad į Rusiją niekada negalima žiūrėti abejingai. Kad jos vadovams sąvokos „tiesa“, „gyvybė“, „žmogus“, „teisė“ ir kitos gali būti niekinės vertės. Be to, ši knyga padėjo geriau suprasti, kodėl neįtikimo masto žiaurumas ne tik buvo nesustabdomas, bet dar ir plito. Juk iš patogios distancijos prisimindami istorijos siaubą mėgstame stebėtis, „kodėl niekas nieko nedarė?“, „kaip tai galėjo vykti?“
Kažkada seniai seniai gyveno dvi merginos. Gyveno ir tebegyvena. Vienos iš tų merginų vardas tebus Miglė. Kitos - Kristina. Jos susitarė, kad būtinai parašys apie viena kitos knygą (kai tos knygos bus išleistos). Tekstai bus gražūs ir įtaigūs, dribs pagyromis, jei reikės apgaus potencialius knygų [...]
– Jus ištiko didelė nelaimė, – reikšmingai pasakė būrėja jaunai klientei. – Greičiausiai jūs netekote vyro? – Bet aš mergaitė… – Tada tai buvo skėtis.
„Pažvelk! Gimė Salvadoras Dali. Vėjas nurimo – dangus giedras. Viduržemio jūra rami, ant glotnaus jos paviršiaus lyg žuvies žvynai blykčioja septyni saulės spinduliai… Jie suskaičiuoti, ką gi, Salvadorui Dali daugiau ir nereikia!“ (42 p.).
Eilėraščiai atidengia mums kažkiek pažįstamus gyvenimo peizažus, bet primena, kad jie nėra tokie jau paprasti. Jei leistume sau pamatyti plyšius, įtrūkius, suvėrimus - dienų, judesių grandinių, įpročių, ką nors apglėbiančių jausmų - turbūt pajustume rymančią tamsą. Tylią, nepermaldaujamą. Kaip ta, kuri beveik veržiasi pro Klaipėdos žiemą.
„Aš tikiu grožine literatūra ir istorijų galia, nes taip mes galime kalbėti. Mūsų negali nutildyti. Būdami stipriai sukrėsti neberandame žodžių, mikčiojame, atsiranda ilgų pauzių. Mes užsikertame. O susigrąžiname savo kalbą per kitų žmonių kalbas. Galime perskaityti eilėraštį. Galime atsiversti knygą . Kas nors jau mūsų laukia – sugraibęs reikiamų žodžių“ (17 p.).
Klaipėda gali pūsti krūtinėlę. Kaip kokia sniegena. Juk Salvadoras. Pats Salvadoras atvažiavo į Klaipėdos parodų rūmus. Lėkštės, litografijos, medaliai, daug daug žmonių. Ir net eilė į salę, kurioje pristatoma garsiojo siurrealisto kūrinių ekspozicija. Su draugiukais užsišnekėjom apie Egiptą ir šlapalą, tad įėjom paskutiniu reisu. ...Ir [...]
Mieli draugai, jau išpažinau, jog pastaruoju metu turėdama laisvo laiko užsiimu nebe visuomenei arba bent jau savo pilkosioms ląstelėms naudinga veikla, bet... menkaverčiais skaitalais. Turiu tą drama queen geną, jis ir tik jis kaltas, kad naktimis lakstau su katana ar nešioju korsetą. Ta pavojinga fantastikos [...]
Marinos Stepnovos romaną „Lazario moterys“ skaičiau neįprastai ilgai. Beveik dvi savaites. Taip jau susiklostė – darbai, vaikai, vėjas, tarpsezoninė melancholija, lyg kas nežinotų visų madingiausių pasiteisinimų. Natūralios ir nenatūralios tylos pauzės tęsdavosi po kelias dienas, paskui vėl leisdavau kalbėti romanui. Gal ir gerai, kad šitaip [...]
Šios dienos, šios savaitės ir net atspindys rytinės kavos paviršiuje - viskas apie skambėjimą. Kažkokia minčių polifonija. "Ką daryti? Kaip daryti? Jei... Ne. Gal?". Taip stumiuosi per projektą, kuriame dabar dalyvauju. Vienas etapas lyg ir baigiasi. Kažkas sakė, kad per daug rūpinuosi, kad koks skirtumas. [...]
„Laive dauguma buvome išprususios, todėl neabejojome tapsiančios geromis žmonomis. Žinojome, kaip virti ir siūti. Žinojome, kaip patiekti arbatą, kaip kurti puokštes, kaip valandų valandas tyliai klūpoti ant plačių plokščių pėdų ir nepratarti absoliučiai nieko prasmingo“ (12 p.). Japonų šaknis turinčios rašytojos Julie Otsuka romanas „Buda [...]
Lietuvos rašytojų sąjunga po pirmosios knygos konkurso šįkart išleido dvi knygas. Nugalėtojos Ramunės Brundzaitės „Drugy, mano drauge“ ir prizinę vietą užėmusios Dovilės Kuzminskaitės „Namas su paukščio ženklu“. Abi įsileidau į savo namus ir laiką, atsiverčiau ir buvau kaipmat įtraukta. Įdomus sutapimas – abiejų autorių pirmosios [...]
Aikštelė prie parodų rūmų sausakimša. Šalia įėjimo dega fakelai. Salė antrame aukšte pilna žmonių. Daugelis vyresnio amžiaus. Daugelis su gėlėmis. Toli, pačiame priekyje, puošniame krėsle sėdi pats maestro Vaclovas Straukas. Net iš savo vietos pačiame gale matau, kad jis jaudinasi. Lapkričio 8d. garsusis Klaipėdos fotografas [...]
Kai kam nors pasakote jums labiausiai patinkančios knygos pavadinimą - pasakote kur kas daugiau nei išduodami mylimiausią spalvą ar miestą.
Man trūksta hematogeno. Rudeniškai skauda galvą. Namuose kažkur pasimetė generalinė tvarka. Paryčiais aplink lovą zyzdamas skraido nemirtingas uodas, o gal sąžinės priekaištai. Neklauskit.
