Prisiminiau, kad skaičiau apie bičą, kuris skaitė „Mobį Diką“ telefone ir sakė, jog čia visai variantas tiems, kas neprisiverčia skaityti klasikos.


Galvoju, kad pabandysiu, tad atsiverčiau telefone, bet ne visai klasiką, o naują čiliečio rašytojo B. Labatut knygą ir tada supratau, kad iš tikrųjų tai nevartau, bet skaitau. Kažkaip labai užkabino – švari, graži proza ir labai įdomu skaityti.

Tinka visiems, kas buvo nusivylę šiuolaikine grožine literatūra – persimetė į non-fiction – ir tada pajuto, kad vis tik reikėtų ir grožinę skaityti.


Penkiuose knygos skyriuose B. Labatut išskleidžia visos eilės genialių mokslininkų istorijas. Jie keitė priimtą pasaulio vaizdą, jų idėjos ir jų įkvėpti proveržiai stipriai spirtelėjo žmoniją pirmyn – kaip gyvename ir kaip suprantame savo aplinką. Knygoje telpa daug – nuo chemijos iki kvantinės fizikos. Pavyzdžiui, pirmame skyriuje „Prussian blue“ ryškėja saitai tarp pirmo grynai sintetinio pigmento, ciano vandenilio (Zyklon B), nacių naudoto koncentracijos stovyklų dujų kamerose, kalio cianido, kurį norėdami išvengti pralaimėjimo nešlovės II pas. karo pabaigoje rijo patys naciai, cheminio ginklo I pasauliniame kare ir galiausiai azoto pagrindo trąšų. Atrodo daug, bet viskas A. Labatut rankose susisieja: menas – mirties industrija – ir pasaulį nuo bado išgelbėję trašos. Dar ir muzikinį foną pasiūlo – 1945 m. balandžio 12 nacionalsocialostų partijos elitui skambėjusį koncertą (Beethoven’s Violin Concerto in D major, followed by Brückner’s Fourth Symphony—The Romantic—and ending, appropriately, with Brünnhilde’s aria, which closes the third act of Richard Wagner’s Götterdämmerung).

Knygos apžvalgose užmačiau tiražuojamą mintį, kad ji apie mokslininkų genialumą ir jį lydinčią beprotystę, tarsi koks moralizuojantis perspėjimas. Bet skaitant pačiai dėliojosi kiek kitokia mintis, kad tekstas pasakoja apie reikšmę ir tai, kas nutinka, kai pasiekiame jos ribas. Taip pat apie karčias mokslo šaknis ir dar kartesnius vaisius. Pavyzdžiui, fizikas Karl Schwarzschild prieš I pasaulinį karą ir dalyvaudamas jame (!) laužė galvą ties Einšteino lygtymis – jas narstydamas padėjo pagrindą juodųjų skylių teorijai ir aptiko neįprastą dalyką, kad tam tikromis aplinkybėmis fundamentalūs dalykai nebebuvo fundamentalūs – „erdvė tekėjo kaip laikas, laikas plytėjo kaip erdvė“. A. Labatut tekste sunkiai sergantis mokslininkas kalba apie savo viduje atsivėrusią bedugnę tuštumą ir juodosios skylės susidarymo specifiką aplikuoja procesams žmonių visuomenėje:

If matter were prone to birthing monsters of this kind, Schwarzschild asked with a trembling voice, were there correlations with the human psyche? Could a sufficient concentration of human will—millions of people exploited for a single end with their minds compressed into the same psychic space—unleash something comparable to the singularity? Schwarzschild was convinced that such a thing was not only possible, but was actually taking place in the Fatherland“ (28 p.).

B. Labatut knygoje pažinimo ieškantys mokslininkai turi peržengti tai, kas juos riboja, ir čia kalba daugiau ne apie juslinius žmogaus rėmus, bet apie bendras, pačias fundamentaliausias kategorijas, per kurias suvokiama realybė. O išeidamas vis tik gali atsiremti tik į savo suvokiamą realybę, į jau esantį mokslą. Šuolis į nežinomybę skamba poetiškai, bet šuolis jau reiškia kryptį, tam tikrą projekciją, taigi ir nežinomybės kartografavimą, numatomų riboženklių šešėlius.

Kas nutinka tada, kai naujo kelio, naujos tiesos pasiųstas ieškoti protas galiausiai atsidura toliau už kitus, lygiai taip pat ieškančius tiesos? Matematikas Alexander Grothendieck, vienas ryškiausių šiuolaikinės algebrinės geometrijos vardų ieškojo „širdžių širdies“, bet galiausiai metė mokslą, absoliučiai atsitraukė iš visuomenės, net pradėjo domėtis ezoterika. A. Labatut vaizduoja, kaip mokslininkas nurašomas lyg beprotis, bet pasitraukti nusprendžia dėl to, kad supranta, jog pasaulį sunaikins ne generolai, bet mokslininai.

„What new horrors would srping forth from the total comprehension that he sought? What would mankind do if it could reach the heart of the heart?“ (63 p.)

Čia iš tų kelių įspūdžių atrodo, kad knyga yra luditiška, anaiptol, tikrai nejutau tokio sentimento. Perskaičiusi galvojau, kaip mažai iš tiesų žinome apie savo tikrovę, ir, kaip taip mažai žinodami, vis tiek atkakliai kuriame sudėtingas, pažinti ir suprasti padėti turinčias mokslo sistemas. Nors galbūt tereikia žingsnio į vieną ar kitą pusę, kad tai, kas laikoma dogmomis pasirodytų esą suvokimo klaida.

Skaityti buvo įdomu, B. Labatut dailiai pina faktą ir fikciją – mokslininkų gyvenimo įvykių katalogus jis primaišo vizijų ir sapnų, emocijų ir ryškių fizinių detalių. Labai puikus non-fiction ir fiction lydinys. Tad tuo pat metu leis pastorinti faktinių žinių bagažą ir inspiruos visokių klausimų apie mus ir mūsų gyvenamą pasaulį.