Kai buvau jauna, nešiojau korsetus ir daug juokdavausi. Dar rašydavau eilėraščius. Skelbdavau juos vienoje rašančiųjų svetainėje. Turėjau aršiai romantišką slapyvardį. Bėda ta, kad gana greitai supratau, Ką reikia rašyti, kad patikčiau. Iš pradžių buvo visai smagu – pataikysiu ar nepataikysiu, atspėsiu ar neatspėsiu bendruomenės nuotaiką ir skonį. Paskui supratau, kad tai yra žema ir niekinga, tad ištryniau savo romantiškai aršųjį avatarą – mirk, išnyk nulių skylėse, mano monstre. Ir ką? Nieko – išsitrynė sklandžiai, tektoninės plokštės nepajudėjo. Jokių apokaliptinių drebulių.

Ilgainiui išvis nustojau rašyti eilėraščius. Net nežinau ar kur nors beturiu senuosius.

Nieko naujo nepapasakojau – eilėraščiai yra daugelio gyvenimo apraše. Turbūt svarstote, kodėl pradėjau šią pakalnučių muilu kvepiančią temą. Paaiškinimas paprastas. Praėjusią savaitę Klaipėdoje lankėsi „Poezijos pavasaris“. 50 kartą. Geras skaičius. Planavau dalyvauti visuose renginiuose, bet pastaruoju metu mane sekioja juodas debesis – kartais kaip didelis šuo, kartais kaip medis, kartais kaip mano pačios šešėlis – matyt jis ir sujaukia visus planus. Tad iš visų „Poezijos pavasario“ renginių dalyvavau tik poezijos skaitymuose išėjusiems (Skulptūrų parke) ir Dariaus Žvirblio (ex Atika) koncerte. Praleidau Andrejaus Chadanovičiaus poezijos vakarą – atėjau jau visiems išsiskirsčius, man liko tik gandai, kad Gintaras Grajauskas nuostabiai išvertė svečio poeziją (gal kada nors gausiu progą paskaityti).

Nieko neprimena? – visada gerai, kur mūsų nėra. Na, gal išskyrus Artimuosius Rytus. O savaitgalio renginius prasirgau. Gulėjau lovoje, o galvoje visai nepoetiškai augo ir dužo skausmo architektūros šedevrai. Manau, kad sekmadienį tikrai pergyvenau civilizacijų nuopolio istoriją. Viskas cheminiame lygmenyje. Viskas teisėta ir baisu.

Untitled-1

Šiandien vis dar esu silpna kaip triušiukas, tad ir mano galvojimas apie eilėraščius yra veikiamas to silpnumo. Juk žmogaus galvojimas yra suma jo gyvenimo aplinkybių. Štai ta iliustracija viršuje yra iš poezijos skaitymų išėjusiems. Sondra Simanaitienė kaip ir kasmet parengė puikią aplinką poezijai. Patys žinot  Skulptūrų parką – kapinės, vaikų žaidimų aikštelė, jaunos mamos ir kaulus šildantys pensininkai. Aplinka tikrai gera, bet iš joje skambėjusių eilėraščių tik maža dalelė geri. Ir nežinia koks tas jausmas jų klausytis. Ir gaila, ir pikta. Viena vertus – visi gali pasisakyti, poezija nėra kieno nors išskirtinė teisė. Kita vertus – poezija yra įsipareigojimas.

Poeto „aš“ tampa skaitančiojo ar klausančiojo „aš“. Ir jei klausytojas ar skaitytojas eilėraštyje mato, deja, tik poeto „aš“, jei poeto „aš“ netampa universaliuoju asmeniu – koks, sakykite tai eilėraštis? Nelabai koks. Labiau primena dienoraščio įrašą, besiblaškantį savo narve, sentimentaliame, melancholiškame, kokiame tik norite, bet niekada iš tiesų neišsitiesiantį link tų taip dažnai minimų žvaigždžių, niekada iš tiesų neišplaukiantį tomis taip dažnai minimomis jūromis.

Apie ką būna blogi eilėraščiai? Apie tą patį apie ką ir geri. Apie meilę, apie mirtį, apie ilgesį, apie praradimą (bet tai tikrai dar ne visas geros poezijos aprėpties laukas, bet, deja, dažnai visas prastos). O tai kodėl jie blogi, jei kalba apie tą patį? Gal dėl visiškai išsemtų, tuščių įvaizdžių, o kartais kaip tik dėl pernelyg didelio užsižaidimo sąskambiais. Aišku, čia tik mano skonis, bet kuo įmantriau kas mėgina aprašyti, pavyzdžiui, vakarą, tuo labiau susinervinu. Vakaras tai vakaras, kurių galų nusišnekėti. Aišku, kitas reikalas, jei vakaras nėra tik vakaras. Ką čia bandau pasakyti – viskas turi turėti labai aiškią priežastį. Kiekvienas žodis eilėraštyje yra vienintelis ir gyvybiškai svarbus. Kažką rašyti Taip dėl to, kad Taip rašė Radauskas ir Tai gražiai skambėjo jo eilėraštyje yra nusikaltimas poezijai.

Yra visokių blogų eilėraščių. Blogiausieji man turbūt yra  sukaltieji vien iš sustabarėjusių šablonų – išplaukiančių laivų, parplaukiančių bangų, mėlyno vakaro tolių ir t.t. Baisiai blogi ir tie, kurie kalba tik poeto „aš“, kurie neužauga iki visų ir kiekvieno „aš“. Bjaurūs yra tie, kurių kūrėjai beveik sportu pavertė naujų žodžių derinių paieškas. Ir lygiai taip pat manęs netraukia verksmingai patriotiški eilėraščiai, dažnai pasipuošę populizmo prieskoniais – jų autorių išvis prie popieriaus negalima prileisti. Skambiais geltonosios spaudos lozungais skambantis eilėraštis – ar tik ne to reikia mūsų auditorijai? Ačiū, ne.

2014-05-30 19.41.53

Kiek įsijaučiau, ar ne? Bet kaip jau sakiau, esu silpna kaip triušiukas – negaliu pasipriešinti sau. Gal dėl to dar nenutilsiu. Dar pratęsiu savo ne itin turiningas reministencijas iš pajūrio Poezijos pavasario. Dariaus Žvirblio ir grupės koncertas šiaip jau teisėtai nebuvo renginių programos dalis. Bet žinote, manau, kad bendrame kontekste jo dainų tekstai lygiai taip pat gali būti traktuojami kaip poezija. Be to, koncerto metu į sceną savo eilių skaityti buvo pakilęs ir Dainius Sobeckis. Ko ne Poezijos pavasario renginys.

2014-05-30 19.22.33

Iš tiesų apie „Atikos“, tfu, D. Žvirblio koncertą rašau turbūt dėl to, jog paširdžiais glaustosi nostalgijos žvėrelis. Sėdėjau ten kiemelyje, visi taip pat tvarkingai ir gražiai sėdėjo, šypsojosi, lingavo ir klausėsi. Niekas nerėkė „pagrokit carą“, Caras ir taip buvo pagrotas (į uostą laivais, traukiniais iš uosto). Niekas nešoko, niekas negėrė pigaus arba brangaus vyno (na, gerai, gal keli ir gėrė). Stengiausi būti čia ir dabar, bet iš tiesų galvojau apie tai, kur yra tie, su kuriais „Atikos“ klausėmės prieš penkis, šešis, o gal ir daugiau metų. Mačiau juos ekstatiškai šokančius menininkų kiemelyje. Mačiau išvažiuojančius ir negrįžtančius (o ir pats D. Žvirblis jau seniai ne Klaipėdoje). Prisiminiau skaitančius poeziją ir vėliau jos nebeskaitančius.

2014-05-30 19.22.39

Mąsčiau ir apie tai, kad nepaisant tos šypsenomis įelektrintos bibliotekos kiemelio erdvės – joje sunku būti. Matyt prisiminiau save kai dar buvau jauna ir nešiojau korsetus, kai daug juokiausi ir turėjau aršiai romantišką avatarą. Besiplaikstantys plaukai ir dideli papai – neišsemiamas poezijos šaltinis. O čia dar „Atika“, kuri nebe „Atika“, bet vis tiek „Atika“ dainuoja šimtąkart mylėjau, šimtą kartų – ilsėkis ramybėje ir Viso gero mano baltas drambliuk – mano vargšei širdžiai to buvo tikrai per daug.

Gerai, kad bibliotekos kavinėje prieš tai susiprotėjau pažiūrėti ir ne tik pažiūrėti į viskį. Pastarasis yra galinga vidines ankštumas plečianti ir balansuojanti substancija.

Buvo poetiška savaitė. Skaičiau ir klausiausi. Apsėdo prisiminimai ir kenčiau baisingą skausmą. Dabar mąstau, kad paskutinėmis sekmadienio valandomis tikrai buvau įžengusi į tragiškojo herojaus teritoriją. Jau lyg ir beveik galėjau rašyti poeziją.

Ir iš tiesų. Ar dar galėčiau parašyti eilėraštį. Koks jis būtų dabar, kai jau manau, kad žinau, kas yra blogas eilėraštis.

Turbūt taip bijočiau parašyti blogą, kad galiausiai parašyčiau tikrai blogą. Ir pretenzingą. Kažką panašaus į:

Vienatve,

mano

rože.

Parašius iškart pajusčiau gėdos antplūdį (kurį iššaukė tik tie trys žodžiai). Tada situaciją dar pabloginčiau ieškodama kintamųjų narių ir epitetų:

Bučiny, ne, Ilgesy, o dieve, ne ne ne, Naktie, siaube, tai tikrai beviltiška.

mano

tamsioji, wtf, nužydėjusi, ne, baisioji, gražioji, apgailėtina, o gal ne mano rože

Galiausiai suprasčiau, kad padariau viską, ką daro blogo eilėraščio rašytojas. Ir net prisiminčiau, kad turbūt kažkas jau tikrai parašė tokį eilėraštį. Gal savo vidinėmis akimis pamatyčiau pasibaisėjusį R. M. Rilkę.

Tada daryčiau kitą bandymą. Be jokių apmąstymų – kas mintyse – tas ant popieriaus. Pagaminčiau kažką, kur tikrai būtų ir laivai, ir bangos, ir vakaro aksominiai guoliai ir mirusiųjų prisilietimai sapnų rankomis ir t.t.

Gerai, kad neberašau eilėraščių. Išplaukė tie laivai, oj, išplaukė.

Pabaigai apibendrinimas, puikiai tinkantis šiai temai. Radau pati nežinau kur, Klaipėdoje ar Palangoje, kur buvau nuvažiavus susitikti su Aiste Paulina ir jai paverkti apie savo vis labiau tamsėjantį mizerį.

Ji yra gera draugė – leido kalbėti.

2014-05-30 14.22.08

(Tas nežinomo autoriaus šūksnis iš tiesų gali būti šiuolaikinės nihilistinės poezijos pavyzdys. Tos, kuri nesvarsto apie žodžio grynumą ir svarbą, apie sąskambius, šablonus ir kitas smulkmenas. Pft. Ir taip pat tai priminimas, kad niekam nerūpi. Iš tiesų niekam nerūpi. Tame ir yra didysis gyvenimo grožis ir laisvė.  Jei tik mokame tai priimti)