Beveik tūkstantmetis iki hebrajams užrašant Bibliją, o graikams „Iliadą“ ir „Odisėją“, šumerai jau turėjo užrašę visą savitą literatūros lobyną – mitus, epinius pasakojimus, raudas, himnus, patarles ir t. t. Juokaujama, kad šumerai buvo raštininkų tauta – svarbiausias apčiuopiamas jų palikimas – glaudžiai, smulkiai prirašytos molinių lentelių bei jų fragmentų rietuvės muziejuose. Iki šiol ne visos jos perskaitytos ir išverstos.
"Prabėgo vasara - Palangoje visur tuščia. Uždarytas kurhauzas, kavinės, kioskai, viskas mirė. Gatvės pustuščios. Prislėgta nuotaika ir tikrai niūrus ir nuobodus gyvenimas. Nei kino, nei teatro, tik retkarčiais suruošiamas vakarėlis, bet po jovėl nieko. Net laikraščių negalima nusipirkti žiemą Palangoje" ("Diena", 1933 m. 76 p.)
-Prispirksim daug vodkės. - Jo, o tada galėsim vodkinti. Blogas elgesys, žinau, klausytis svetimų pokalbių. Bet nesusilaikiau kai, nejučia įtraukus pilvą, nužiūrinėjau vakaro planus kuriančias sexy-times bimbetes Palangoje. Ir išvis, sakykit, kokie normalūs žmonės begeria vodkę? Tikrai - šeikinkit kubalibres, gerkit burboną, tekilą, martinį, skęskit [...]
Sveiki, pūkeliai, Pro šalį šmėžuoja koplytstulpiai, ledynmečių pėdsakai, grybautojai, gandrai, žodžiu, Žemaitija. Automobilis šokinėja kelio kalniukais ir jų nelygumais (lopas ant lopo ir dar lopas), o aš rašau jums laišką. Iškart atsiprašysiu jei būsiu kiek irzli - baisingai pavargau nuo perdėm kultūringos dienos: baigianti apsamanoti [...]
„Man gimus mama nusistebėjo: „Koks gražiukas Tvimsiukas, švelnutsi kaip Vešlivešli Sala. Tavo vardas bus Putšimėlis“. Mama mane pabučiavo, o tėtis pakėlė ant delno ir parodė pasauliui, žvaigždėms ir mėnuliui. Jis tarė: „Štai mūsų naujagimis Putšimėlis!“ Mane išvydo visas pasaulis, o aš pamačiau, koks tas pasaulis didelis: viršuj dangus, apačioj mano slėnis ir mano šeima vidury“
„Velionis mano broliukas sykį buvo apkaltintas kaip nelabai padorių piešinių autorius. Viena susijaudinusi mama pasiskundė klasės mokytojui. Šis nenurimstančiai poniai pasakė: „Ką padarysi, tai šiuolaikinis jaunuolis, kuris savarankiškai šviečiasi pažindamas žmogaus kūną ir kada nors bus gydytojas.“ Paskutiniai žodžiai ne visiškai atspindėjo tiesą. Su jaunuoliu akis į akį jis, matyt, kalbėjo visai kitaip.“
"Pimp My Book" išlaisvina nuo neskaitymo kaltės. Tai kita knygų galimybė - knyga yra jos viršelis. Ir nieko daugiau. Tereikia sugebėti atsirinkti pakankamo ryškumo, svarumo viršelius.
„Klara“ trikdo nuo pat pirmojo puslapio, o vėliau sutrikimas tik gilėja. Kartais sakoma, kad atversdami knygą atveriame duris. Pasirodė, kad atverčiant „Klarą“ atveriamas langas dangoraižyje. Aplink žyrant teksto fragmentams pro jį ir iškrentama.
Pagrindinis darbo jėgos ir maisto šaltinis yra tobulos žmonijos priešaušryje išvesta nauja gyvūnų, storų, rūšis. Iš jų gaminamos skanios dešrelės, jie aria laukus ar (gerai apmokius) skalbia skalbinius. Fiziškai storai labai panašūs į žmones. Galima būtų sakyti, kad identiški - akys, plaukai, oda, rankos, kojos ir t.t. Bet kaip teisingai pastebėjo vieno mėsos kombinato darbuotojas (o gal darbuotoja, nebepamenu), nereikia gyvulio lyginti su žmogumi, prasidėdu sumaištis, juk ir istoriniais laikais, skerdžiant kiaules niekas nepergyveno, kad jų širdis labai jau panaši į žmogiškąją. Valgė ir nesiskundė.
Iš tiesų rinkti knygą dovanų yra tas pats kaip rinkti kvepalus - geriau to nedaryti be paties žmogaus, kuriam planuojate juos dovanoti.
„Gaminame maistą, valgome, miegame. O mūsų mylimi žmonės miršta. Mums nelieka kitos išeities, kaip tik gyventi toliau“ 102 p.
"Štai pirmas dalykas, į kurį reikėtų atkreipti dėmesį. Komiškumas gali rastis tik iš to, kas yra griežtai žmogiška. Peizažas gali būti gražus, žavus, pakilus, bereikšmis arba bjaurus, tačiau niekada nebus juokingas. Žinoma, juokiamės iš gyvūno, bet tik todėl, kad jame užčiuopėme žmogišką elgesį ar žmogišką išraišką" (16 p.).
Mačiau, kad paukščiai darniomis gretomis neša plunksas iš pajūrio. Išskridusio čiulbesio paliktą tuštumą visai gražiai užpildys knygos. Nuo 4nio iki 6nio Klaipėdos I.Simonaitytės bibliotekoje vyks antroji Klaipėdos knygų mugė. Susitikime ten.
Vasaros skaitinių kolekcija. Pagrindiniai jos akcentai - pasaulio sukūrimas, atmintis, pastanga atgaivinti literatūrą, I. Calvino ir tigrai.
Jei nebūtų buvę J. J. Grandville (Jean Ignace Isidore Gérard, 1803-1847), turbūt nebūtų John Tenniel iliustracijų "Alisai stebuklų šalyje" (ką čia šneku, nebūtų ir pačios "Alisos stebuklų šalyje"), nebūtų Beatrix Potter pasakų, Edward Lear nonsensų, o ir animaciniai Disnėjaus filmukai būtų visai kitokie.
