Pirmosios knygų dovanos
Iš tiesų rinkti knygą dovanų yra tas pats kaip rinkti kvepalus - geriau to nedaryti be paties žmogaus, kuriam planuojate juos dovanoti.
gruodžio 2014
lapkričio 2014
Banana Yoshimoto. Virtuvė
„Gaminame maistą, valgome, miegame. O mūsų mylimi žmonės miršta. Mums nelieka kitos išeities, kaip tik gyventi toliau“ 102 p.
spalio 2014
Henri Bergson. Juokas
"Štai pirmas dalykas, į kurį reikėtų atkreipti dėmesį. Komiškumas gali rastis tik iš to, kas yra griežtai žmogiška. Peizažas gali būti gražus, žavus, pakilus, bereikšmis arba bjaurus, tačiau niekada nebus juokingas. Žinoma, juokiamės iš gyvūno, bet tik todėl, kad jame užčiuopėme žmogišką elgesį ar žmogišką išraišką" (16 p.).
rugsėjo 2014
Balandžiai ir Paradžanovas Klaipėdos knygų mugėje
Mačiau, kad paukščiai darniomis gretomis neša plunksas iš pajūrio. Išskridusio čiulbesio paliktą tuštumą visai gražiai užpildys knygos. Nuo 4nio iki 6nio Klaipėdos I.Simonaitytės bibliotekoje vyks antroji Klaipėdos knygų mugė. Susitikime ten.
rugpjūčio 2014
Vasaros skaitinių santrauka
Vasaros skaitinių kolekcija. Pagrindiniai jos akcentai - pasaulio sukūrimas, atmintis, pastanga atgaivinti literatūrą, I. Calvino ir tigrai.
liepos 2014
Netikėta pažintis su vienu iš siurrealizmo protėvių
Jei nebūtų buvę J. J. Grandville (Jean Ignace Isidore Gérard, 1803-1847), turbūt nebūtų John Tenniel iliustracijų "Alisai stebuklų šalyje" (ką čia šneku, nebūtų ir pačios "Alisos stebuklų šalyje"), nebūtų Beatrix Potter pasakų, Edward Lear nonsensų, o ir animaciniai Disnėjaus filmukai būtų visai kitokie.
birželio 2014
Michel Tournier. Girių karalius
„Bliūvojimas – tai nevilties išraiška ir drauge savotiškas ritualas tai nevilčiai įveikti. Kniūbsčias atsigulu ant žemės, išskečiu kojas, atsiremiu delnais ant ištiestų rankų, pakeliu liemenį ir užverčiu galvą į lubas. Tada užbliaunu. Tai lyg gilus, pratisas riaugėjimas, kylantis iš vidurių ir ilgai vibruojantis kakle. Jame [...]
Blogo eilėraščio rašymas
Vakaras tai vakaras, kurių galų nusišnekėti.
balandžio 2014
Net pavasaris krypsta link nebūties
Buvau pražiopsojusi svarbią knygą. Ją aptikusi knygyne nevalingai žioptelėjau. Tada čiupau. Pamačiau kainą ir vėl padėjau į lentyną. Apsimečiau, kad galiu gyventi be jos. Bet kitą dieną gėdingai pabrukau uodegą ir grįžau nusipirkti. Nepaisiau nė gana nemalonaus lietaus.
kovo 2014
Teroras ir svajonė
Knyga priminė, kad į Rusiją niekada negalima žiūrėti abejingai. Kad jos vadovams sąvokos „tiesa“, „gyvybė“, „žmogus“, „teisė“ ir kitos gali būti niekinės vertės. Be to, ši knyga padėjo geriau suprasti, kodėl neįtikimo masto žiaurumas ne tik buvo nesustabdomas, bet dar ir plito. Juk iš patogios distancijos prisimindami istorijos siaubą mėgstame stebėtis, „kodėl niekas nieko nedarė?“, „kaip tai galėjo vykti?“
Be dantų
Kažkada seniai seniai gyveno dvi merginos. Gyveno ir tebegyvena. Vienos iš tų merginų vardas tebus Miglė. Kitos - Kristina. Jos susitarė, kad būtinai parašys apie viena kitos knygą (kai tos knygos bus išleistos). Tekstai bus gražūs ir įtaigūs, dribs pagyromis, jei reikės apgaus potencialius knygų [...]
vasario 2014
Lengvos lengvų knygų pamokos apie meilę
– Jus ištiko didelė nelaimė, – reikšmingai pasakė būrėja jaunai klientei. – Greičiausiai jūs netekote vyro? – Bet aš mergaitė… – Tada tai buvo skėtis.
Salvadoro Dali paslaptys
„Pažvelk! Gimė Salvadoras Dali. Vėjas nurimo – dangus giedras. Viduržemio jūra rami, ant glotnaus jos paviršiaus lyg žuvies žvynai blykčioja septyni saulės spinduliai… Jie suskaičiuoti, ką gi, Salvadorui Dali daugiau ir nereikia!“ (42 p.).
Baltojo kiro giesmynai
Eilėraščiai atidengia mums kažkiek pažįstamus gyvenimo peizažus, bet primena, kad jie nėra tokie jau paprasti. Jei leistume sau pamatyti plyšius, įtrūkius, suvėrimus - dienų, judesių grandinių, įpročių, ką nors apglėbiančių jausmų - turbūt pajustume rymančią tamsą. Tylią, nepermaldaujamą. Kaip ta, kuri beveik veržiasi pro Klaipėdos žiemą.
sausio 2014
Laimė, normalumas ir literatūra
„Aš tikiu grožine literatūra ir istorijų galia, nes taip mes galime kalbėti. Mūsų negali nutildyti. Būdami stipriai sukrėsti neberandame žodžių, mikčiojame, atsiranda ilgų pauzių. Mes užsikertame. O susigrąžiname savo kalbą per kitų žmonių kalbas. Galime perskaityti eilėraštį. Galime atsiversti knygą . Kas nors jau mūsų laukia – sugraibęs reikiamų žodžių“ (17 p.).