Pirmosios knygų dovanos
Iš tiesų rinkti knygą dovanų yra tas pats kaip rinkti kvepalus - geriau to nedaryti be paties žmogaus, kuriam planuojate juos dovanoti.
Iš tiesų rinkti knygą dovanų yra tas pats kaip rinkti kvepalus - geriau to nedaryti be paties žmogaus, kuriam planuojate juos dovanoti.
„Gaminame maistą, valgome, miegame. O mūsų mylimi žmonės miršta. Mums nelieka kitos išeities, kaip tik gyventi toliau“ 102 p.
"Štai pirmas dalykas, į kurį reikėtų atkreipti dėmesį. Komiškumas gali rastis tik iš to, kas yra griežtai žmogiška. Peizažas gali būti gražus, žavus, pakilus, bereikšmis arba bjaurus, tačiau niekada nebus juokingas. Žinoma, juokiamės iš gyvūno, bet tik todėl, kad jame užčiuopėme žmogišką elgesį ar žmogišką išraišką" (16 p.).
Mačiau, kad paukščiai darniomis gretomis neša plunksas iš pajūrio. Išskridusio čiulbesio paliktą tuštumą visai gražiai užpildys knygos. Nuo 4nio iki 6nio Klaipėdos I.Simonaitytės bibliotekoje vyks antroji Klaipėdos knygų mugė. Susitikime ten.
„Bliūvojimas – tai nevilties išraiška ir drauge savotiškas ritualas tai nevilčiai įveikti. Kniūbsčias atsigulu ant žemės, išskečiu kojas, atsiremiu delnais ant ištiestų rankų, pakeliu liemenį ir užverčiu galvą į lubas. Tada užbliaunu. Tai lyg gilus, pratisas riaugėjimas, kylantis iš vidurių ir ilgai vibruojantis kakle. Jame [...]
Vakaras tai vakaras, kurių galų nusišnekėti.
Buvau pražiopsojusi svarbią knygą. Ją aptikusi knygyne nevalingai žioptelėjau. Tada čiupau. Pamačiau kainą ir vėl padėjau į lentyną. Apsimečiau, kad galiu gyventi be jos. Bet kitą dieną gėdingai pabrukau uodegą ir grįžau nusipirkti. Nepaisiau nė gana nemalonaus lietaus.
Knyga priminė, kad į Rusiją niekada negalima žiūrėti abejingai. Kad jos vadovams sąvokos „tiesa“, „gyvybė“, „žmogus“, „teisė“ ir kitos gali būti niekinės vertės. Be to, ši knyga padėjo geriau suprasti, kodėl neįtikimo masto žiaurumas ne tik buvo nesustabdomas, bet dar ir plito. Juk iš patogios distancijos prisimindami istorijos siaubą mėgstame stebėtis, „kodėl niekas nieko nedarė?“, „kaip tai galėjo vykti?“
Kažkada seniai seniai gyveno dvi merginos. Gyveno ir tebegyvena. Vienos iš tų merginų vardas tebus Miglė. Kitos - Kristina. Jos susitarė, kad būtinai parašys apie viena kitos knygą (kai tos knygos bus išleistos). Tekstai bus gražūs ir įtaigūs, dribs pagyromis, jei reikės apgaus potencialius knygų [...]
– Jus ištiko didelė nelaimė, – reikšmingai pasakė būrėja jaunai klientei. – Greičiausiai jūs netekote vyro? – Bet aš mergaitė… – Tada tai buvo skėtis.
„Pažvelk! Gimė Salvadoras Dali. Vėjas nurimo – dangus giedras. Viduržemio jūra rami, ant glotnaus jos paviršiaus lyg žuvies žvynai blykčioja septyni saulės spinduliai… Jie suskaičiuoti, ką gi, Salvadorui Dali daugiau ir nereikia!“ (42 p.).
Eilėraščiai atidengia mums kažkiek pažįstamus gyvenimo peizažus, bet primena, kad jie nėra tokie jau paprasti. Jei leistume sau pamatyti plyšius, įtrūkius, suvėrimus - dienų, judesių grandinių, įpročių, ką nors apglėbiančių jausmų - turbūt pajustume rymančią tamsą. Tylią, nepermaldaujamą. Kaip ta, kuri beveik veržiasi pro Klaipėdos žiemą.
„Aš tikiu grožine literatūra ir istorijų galia, nes taip mes galime kalbėti. Mūsų negali nutildyti. Būdami stipriai sukrėsti neberandame žodžių, mikčiojame, atsiranda ilgų pauzių. Mes užsikertame. O susigrąžiname savo kalbą per kitų žmonių kalbas. Galime perskaityti eilėraštį. Galime atsiversti knygą . Kas nors jau mūsų laukia – sugraibęs reikiamų žodžių“ (17 p.).