1. Šeštadienį gerdama rytinę kavą perskaičiau knygą. Kaip pavadinimas ir sako - ji parašyta žodyno principu. Terminas - jo paaiškinimas. Tad knyga - vienos meilės istorijos žodynas. Būtų buvę visai įdomu, jei nebūčiau pamaniusi, jog tas fragmentavimas kažkoks labai jau kasdienis pasidaręs (žr. kad ir [...]
Vakar vakare gaiviam lietui atkišusios veidukus su drauge beveik vėlavom į Gintaro Grajausko knygos pristatymą. Vėlavom ne dėl to, kad būtume užrietusios nosis. Tiesiog kiek užtrukau kol namie iššokau visus 80-ųjų ir pan. hitus ("...I'm all out of love, I'm so lost without you..."). Baisiausia, [...]
Apie Kalėdų dvasią jau pakalbėjome. Dabar pakalbėkime apie dovanas. Ieškau slapto gerbėjo, kuris padovanotų "Fifty shades of chicken" He fixes me suddenly with a predatory stare. “We’re going to remedy this situation right now.” “What situation?” I ask, alarmed. “Your situation. You’re utterly [...]
Gi žinom, jog bus žiema, jog bus šalta, jog vasarį manysim, kad tikrai neišgyvensim iki pavasario... Aišku, kad žinom. Na tai va, tegu pasninga. Tegu prasideda. O dabar kokiam tai limbe kybau - šlapi lapai, balos, lietus, lietus. Žodžiu, paveikta laukimo, vietinėje parduotuvėje bene 20 [...]
Herman Melville romanas "Mobis Dikas" yra laikomas vienu vertingiausių Amerikos literatūros kūrinių. Tad daugmaž visi pažįsta didįjį baltąjį banginį Mobį Diką. Amerika yra galimybių šalis. Puikiosios Atlantidos inkarnacija ar bent jau jaunesnioji sesuo. O tokioje įpareigojančioje vietoje nepakanka vien gyvuoti - reikia vytis svajonę. Turėti [...]
„Kinijos Liaudies Respublikoje daug melo. Ši šalis - kaip ta rytinė azijietė studentė, pudra išsibalinusi veidą: iš išorės labai meilutė, bet viduj vietoj sveikos širdies - posėdžių salės ir raudonos vėliavos spurda“. 36 p.
Antikoje buvo manoma, kad sveikatą nulemia kūno skysčių pusiausvyra. Lipnios, tirštos juodosios tulžies perteklius esą turėjo destruktyvų poveikį - išskiriami juodi garai, pakildavo į smegenis ir sujaukdavo sielą.
Karin Johannisson knygą „Melancholijos erdvės“ pradėjau praėjusį rudenį pradėjau, o baigsiu šį. Gelstančius lapus ir atpigusius obuolius pasveikinti galima ir taip. Patraukliai parašytoje knygoje autorė skaitytoją pasiima į apžvalginę-pažintinę kelionę po niūriausius žmogaus psichės užkaborius. Kuo skiriasi depresija nuo melancholijos? Kokia yra "vyriška" ir kokia [...]
„Apsilaižiau pirštus ir suglamžiau foliją į gniutulą. - Kaip manote, ar triušis galėtų būti Dievas? – abejingai paklausiau. - Absoliučiai nėra jokios priežasties, kodėl triušis negalėtų būti Dievas.“ 148 p.
O kartais taip norisi kažko užaštrintais kampais ir blizgia saldžia glazūra dailintu branduoliu. Norisi nuodėmes arba tikrai prinokusio arbūzo (ak... arbūzo...). Norisi kilti lėktuvu arba paglostyti laukinį gyvūną. Norisi nerašyti apie knygą, kurią svajonėse vainikavau kaip (potencialų) metų atradimą, bet perskaičius nugrūdau į lentyną ir [...]
Dažnai noriu savo tekstų pirmąjį sakinį paskandinti kokioje nors tamsioje užmaršties upėje su sunkiu akmeniu, parištu po rašaluotu kaklu. Aišku, niekada to nepadariau. O ir kaip galėčiau. Sako, kad nuskandinti pirmąjį sakinį – tas pats kaip nuskandinti visą pasaulį. Geriau užgniaužti negerus jausmus, susišukuoti plaukus, [...]
Yra tokia rudens melancholija. Ateina kartu su pirmais lazdynų riešutais. Su kaštonais. Baigtinumas tiesiog sudaužo širdį. Sėdžiu balzganai ant prieplaukos ir niekaip neprisiryžtu traukti į Vilnių. Rašyti reiškia išsigelbėti. Tad vartau iš Aistės pasiskolintą knygą (labai norėjau ją „parodyti“ jums) ir jaučiu, kaip įsitraukiu. Susigraudinu [...]
„Žinau, kad parašytas laiškas vis tiek kaip nors pasieks tave, o neparašytas – pradings be pėdsako. Štai ir rašau tau, mano Sašenka!”
„Visi laiškai – žirafos“ nėra įprastas atvejas. Šių laiškų autoriai ne šiaip mezga privačią laiškų grandinę – jie žaidžia smagų intelektualinį žaidimą. Ir laiškai, gal net nėra laiškai tikra ta žodžio prasme. Nors ir rašomi kreipiantis į „Akvilietį“, „Šokėją“, „Vonios kamštį, „Rašytoją“ ar „Kęstutį“ – jie nėra labai intymūs, skirti daugiau tiems, kurie Skaito. Namų darbus atlikusiam skaitytojui (-ai) aiškėja, jog šie laiškai, prieš juos išleidžiant šia rožiniais viršeliais knyga, buvo publikuojami „Šiaurės Atėnuose“… Ir jie iš tiesų nei laiškai, nei esė – esėlaiškiai. Nepaneigsi, kad tvarinys turi savo patrauklumo – dialogas įneša gyvybės, kryžiuojasi du žvilgsniai, dvi patirtys
Per karšta. Tad galima ramia širdimi atstumti autorius, klaidžiojančius nesibaigiančiuose intelektualiniuose labirintuose. Jokio flirto su jumis šįkart, vaikinai! Visą mano dėmesį absoliučiai netikėtai užkariavo savižudis iš Prancūzijos (o dar su lietuviškomis šaknimis) Romain Gary. Atversdama jo romaną „Gyvenimas dar prieš akis“ spėjau pamanyti, kad istorijų [...]
