Diane Cook „The New Wilderness”
Knyga prasideda gimdymu ir negyvo naujagimio palikimu dykynėje plėšrūnams. Tai taip jau pirmomis eilutėmis knyga prarado mane - nieko nėra baisiau drama dėl dramos, paryškinimo paryškinimas.
Po vėžio ženklu
"Some of us who survive the worst survive it into bare inexistence" (142 p.)
Kaip mes galėjome pamiršti mokėjusius gyvačių kalbą?
Knyga pasakoja apie senovės Estiją - tą, kurios tankiuose miškuose gyveno tauta, kalbanti gyvačių kalba. Ši kalba leido estams valdyti gyvūnus - jodinėti ir melžti vilkus, pasikviesti elnią susimanius valgyti ir t.t. Kol vyrai kariavo estės mezgė romanus su lokiais, naktimis vanodavosi mėnulio dulkėmis sulipusios į aukštas pušis. Vyrai tarp kitko irgi įdomūs, kadaise turėjo nuodingus dantis ir mokėjo į pagalbą prisišaukti galingąją šiaurės varlę (na iš tiesų ta būtybė lyg ir drakonas, bet sako, kad pažodžiui išsiverčia kaip varlė).
Karantino kelionės. Su Bruce Chatwin „Songlines” – į Australiją
"In Aboriginal belief , an unsung landi s a dead land: since, if the songs are forgotten, the land itself will die" (Pirmieji gyventojai tikėjo, kad neišdainuota žemė yra mirusi žemė: taigi, jei dainos yra pamirštos - pati žemė numirs).
The year of magical thinking
"I also know that if we are to live ourselves there comes a point at which we must relinquish the dead, let them go, keep them dead. Let them become the photograph on the table. Let them become the name on the trust accounts. Let them go in the water"