Clandestinus nerimsta. Tas žmogus nuolat juda, greitai kalba. Kiek matau, visada apsirengęs juodai, pasitempęs. Atrodo kiek atsajus, bet jau sveikinantis pakliūni į pietietišką glėbį.

Clandestinus yra rašytojas ir vertėjas, dar galima pridurti žurnalistas, scenaristas. Jo biografijoje daugybė įdomių faktų, bet visų nevardinsiu vien dėl to, kad tai labai ilgai užtruktų. Galiu tik užsiminti, kad mano pašnekovininkas mėgsta sunkiąją muziką ir pats yra grojęs, kurį laiką gyveno vienuolyne bei kalba 11 kalbų. Paskutinis didelis ir svarbus vertimas – Kristijono Donelaičio „Metai“ į rusų kalbą. Naujausia išleista knyga – šią liepą „Ont grind’ų“ festivalyje pristatyta „Machina ex Dei“. Paskutinis įvertinimas – I. Simonaitytės literatūrinė premija.

Susitikome dar tada kai buvo vasara, abu gėrėm tamsią kavą. Patys raskite, kur šmaikštaujame, kur kalbame rimtai, o kur nutilę žiūrime į ateinantį vakarą ir neišvengiamą jo apokalipsę.

IMG_0807 (Custom)Ar yra kažkas, ko tu dar nedarytum?

Tiktai negyvenu.

Gal kažkada galvoji pradėti?

Nėra laiko. Man tiesiog neduota gyventi. Gyvenimas yra realus dalykas. O mes su realybe nesutariame. Kažkada maniau, kad gyvenu, bet tai tebuvo iliuzija.

Tai kažkoks valingas pasirinkimas ar kas kita?

Man pritartų bet kuris menininkas. Gali atrodyti, kad gyvename realų gyvenimą, bet iš tiesų esame savo įsivaizduotame pasaulyje. Bandau sugalvoti, kas iš dabartinių menininkų Lietuvoje galėtų būti kaip pavyzdys. Nė nežinau.

Ką tu pats vadintum paskutiniu savo dideliu darbu? „Metus“ ar „Machina ex Dei“?

Čia toks sudėtingas klausimas. Kaip rinktis tarp sielos ir širdies. Šiais metais Rusijoje išėjo trečias „Metų“ leidimas, toks pat kaip antras, bet dar daugiau pataisytas ir papildytas. Pirmą sykį pritrūko vieno straipsnio, antrą kartą pastebėjau korektūros klaidų, trečią kartą pridėjau dar vieną straipsnį. O mano knygą yra ne K. Donelaitis, bet vis tiek ji yra mano. Abi knygos labai brangios.

Ar „Metus“ ėmeisi versti savo iniciatyva?

Kaip ten evangelijoje rašoma, „pradžioje buvo…“. 2005 m. Rusijoje išėjo pirmas Kristijono Donelaičio „Metų“ dvikalbis vertimas. Iki tol tokių bajerių nebuvo. Buvo tik pats vienas rusiškas Davido Brodskio vertimas. Tai buvo devintas leidimas, bet kaip dvikalbis – pirmas. Labai graži reprezentacinė knyga, bet pradėjęs vartyti pasibaisėjau. Mano laimė, kad pažįstu žmogų, kuris buvo atsakingas už visą projektą. Viačeslavas Karpenka – ilgametis rusų rašytojų sąjungos Karaliaučiaus skyriaus pirmininkas, jis nusiuntė mane pas žmogų, kuris tvarkė tekstą. Tai idealus žmogus, neturi jokių minusų išskyrus vieną – nemoka lietuvių kalbos. Rengdamas knygą jis dirbo su trimis pataisytais D. Brodskio vertimais – pirmu 1946 m., papildytu1955 m. ir 1960 m. vertimu, kuris iki mano vertimo pasirodymo, buvo laikomas klasikiniu. Paklausiau, kas atliko korektūrą, pasirodo, kad rusų rašytojai tiesiog kreipėsi į lietuvių bendruomenę Karaliaučiuje. Pavyzdžiui „šucmanas“ toje knygoje rašomas didžiąją raide, nors tai tėra pareigos ir t.t. Žodžiu, tas pats žmogus galiausiai man pasakė, kad jei jau esu toks kietas ir puikiai išmanau abi kalbas, galėčiau pats imti ir padaryti gerą vertimą.

Vėliau pasiėmiau paskaityti D. Brodskio vertimą. Pastebėjau, kad jis ne tik nesilaikė hegzametro, bet ir prikūrė eilučių, kurių nėra originale. Nekaltinu vertėjo, D. Brodskis vis tik yra pirmasis ir išliks pirmuoju. Jis yra geras poetas, jam tetrūko vieno dalyko – originalo kalbos žinojimo.

Viskas vyko 2005 m. Iki tol apie K. Donelaitį išvis mažai žinojau. Ir kas galėjo pagalvot, kad po 9 metų bus jo jubiliejus. Sutapimas. Kankinuosi iki šiol su tais sustapimais.

Kiek užtrukai versdamas?

Vertimas suvalgė tarp 7-8 metų. Kartu su K. Donelaičiu esu išvertęs 20 šiuolaikinių lietuvių autorių. Mano sistema visada būdavo tokia, kad dirbu tik su gyvais autoriais. O čia – tradicijos lūžis…

O kaip sekėsi versti? Pavyzdžiui, skaitydama originalą klumpu ties žodžiais, nebesuprantu jų reikšmės.

Man tik norisi padėkoti K. Donelaičiui, kad jis nenaudojo idiomų.

IMG_0811 (Custom)Nuo kada prasidėjai su literatūra?

Vaikiškai ar rimtai?

O kaip pasakyti, kas yra vaikiškai, o kas yra rimtai? Juk gal po dešimties metų pažiūrėjęs tai, ką dabar manai darąs rimtai, sakysi, kad darei vaikiškai.

Iš tiesų, žiūriu į savo gotikinį romaną, apdovanotą įvairiomis premijomis ir bliamba… vampyrai…

Na, nereikia, jie juk dabar buvo, o gal ir tebėra labai madingi.

Gavosi gana graži stilizacija. XVIII – XIX amžius, karaliavo gotikinė literatūra, beveik išstūmusi klasikinį romaną. Bet kiek man tada buvo kai rašiau – 25 m.

Tai pradėjai nuo prozos? Ar nuo poezijos?

Nesijuok, bet pradėjau nuo prozos. Sustojau – persimečiau į poeziją. Poetu savęs nelaikau. Prastas iš manęs poetas. Bet ir pas prastas poetus būna neblogų kūrinių.

O kaip su vertimais?

Vertimas yra taikingiausias dalykas pasaulyje. Įsivaizduoji – susitinka tautos. Paskui, po vertėjo ateina kareiviai.

Pakalbėkim apie skaitymą – ar pats daug skaitai?

Iki kokių 28 m. tiesiog rijau knygas. Man dar pasisekėm, kad visuose vienuolynuose, kur buvau – mane skirdavo bibliotekininku. O dabar skaitau tą, ką man pataria skaityti. Turiu keletą autoritetų ir jų klausau.

Ar pastebėjai, ką daugiausiai skaitai – šiuolaikinius autorius ar senesnius. Tiesiog save pačią pagavau, kad pastaruoju metu skaitau daugiau senųjų tekstų.

Prieš metus mane į mokinius priėmė didžiausias šiuolaikinis Rusijos fantastas, tai jis mane ir treniruoja. Ką duoda – tą ir skaitau. Ir visi autoriai yra šiuolaikiniai.

Kalbi apie fantastiką?

Taip. Dabar turiu William Gibson, dar nepradėjau skaityti, bet įtariu, kad bus įdomu. Įdomu ir sunku. Gibsonas yra kiberpanko tėvas, o tai vienas įdomiausių, bet ir vienas sudėtingiausių žanrų.

Kažkoks prieštaringumas. Kai mes susipažinome kažkaip norėdavau tave priskirti prie romantikų, mistikų, o čia žiūrėk, fantastika.

Tada aš toks ir buvau. Jokio prieštaravimo. Mes susipažinome, aš buvau mistikas – tiesa, buvau romantikas – tiesa. Bet praėjo laikas. Iš pradžių romantika, o paskui visa kūryba.

Tai dabar esi fantastikos etape?

Prieš porą metų prisiekinėjau, kad nesiimsiu fantastikos, nes niekada jos nemėgau, vengdavau. Bet su paskutine savo knyga pastebėjau, kad mano tekstai tampa šiuolaikinio mokslo teorijų hipotezių populiarinimu. Viską, ką rašau savo MF (mokslinė fantastika), kiekviena eilutė yra patvirtinta, nieko nesukuriu išskyrus siužetą.

Tik bijau savęs, kad po kiek laiko neimčiau rašyti fantasy.

Taigi fantasty yra smagu, turbūt turi didesnę auditoriją nei MF. Be to ji dažnai romantiška, o žmones, ką jie besakytų, romantika traukia.

Man atrodo, kad aš visiškai nesuprantu J. R. R. Tolkieno kūrybos. Nors jis man yra didelis autoritetas, nes davė postūmį visai epochai.

IMG_0851 (Custom)Ar matai kokią nors literatūros ateitį?

Yra porą dalykų. Su savais pliusais ir minusais. Visų pirma, internetas, Umberto Eco yra gražiai pasakęs, kad internetas užmušė mūsų vienatvę. Ir iš tikrųjų taip yra. Visa literatūra telpa į vieną langą. Jei V. Hugo sakė, kad knyga užmuš pastatą, tai dabar internetas tikrai sėkmingai užmušinėja knygą.

Kitą dalyką pastebėjo Ray Bradbury, tai, kad žmonija labai priprato prie sutrumpinimų. Komiksai! Įsivaizduoji Dostojevskio komiksą? Mačiau savo akimis. „Karas ir taika“ – 17 puslapių, o studentui baisu, kad tiek daug skaityti. Sutrumpinimas sutrupinimui, kam tuomet reikalingos knygos? Kita vertus, nėra ką prarasti.

Nori pasakyti, kad literatūra nieko neduoda?

Ne, duoda. Bet dabar literatūros nebėra. Literatūra pasibaigė gal XX a. viduryje. Bet dabar gimsta rašytojai. Jie yra geri arba blogi. Naujų siužetų nesugalvosi, tad telieka pakartoti tai, kas jau buvo. Apie ką rašyti? Apie žmogų?

Man atrodo, kad literatūra jau sukurta ir liko kažkur Ten, o dabar yra ne tai, kad mėgdžiotojai, bet tiesiog rašytojai. Jiems patinka rašyti, bando įnešti kažką naujo.