// Knygą perskaičiau rudenį ir pradėjau aprašinėti kažkada žiemos pradžioje. Bet tada turėjau labai daug darbo ir nespėjau pabaigti. Žodžiu, apsimeskite, kad skaitote gruodį//

Už kelių minučių žiemos pradžia, bet prie lango sukiojasi grupelė uodų. Atrodo, nori vidun. Antrame plane pliki medžiai ir jau tręštančios lapų krūvelės, šaltis ir drėgmė. Iš tiesų tai nežinau, tie uodai tikri ar juos įsivaizduoju. Gali būti, kad jie atklydę iš paskutinės skaitytos knygos, Daisy Johnson „Everything under“. Knygoje jie berods nė karto neminimi, bet negi jų nebus prie upės, dumblynuose, krūmynuose.

IMG_20190209_122102

Man kartais taip būna, detalės arba jų suma rodosi ne visai realios – lyg prasimušę iš sapnų. Vieną rytą pabudus dar nejungdama šviesų ėjau per kambarius ir pastebėjau, kad kampuose drykso voratinkliai. Beveik nuėjau prie kavos aparato ir pašiurpau, namus pamačiau kažkaip kitaip nei visada. Jie taip atrodytų, jei nieko juose negyventų, jei pasaulis būtų seniai pasibaigęs, mes visi seniai mirę. Kas jei dešimtmečius ar šimtmečius tuščiuose namuose kavos ieško tik mano šešėlis.

Voratinklių atsikračiau tą pačią dieną. Bet įtarimas, kad kažkas su mano realybe ne taip kuriam laikui liko. Nieko labai išskirtinio – daugelį mūsų lydi ilgesio ar siaubo fantomai, net jei atrodo, kad nelydi, gali bet kada pasirodyti. Naktį pabudus iš miego, kažkas rymos šalia nors lova tuščia. Gatvėje regėjimo periferijoje praeis žmogus, kurio nėra, seniai nėra.

IMG_20190209_122821

Taip ir tie šiandienos uodai.

„Everything under“ pamačiau „Man Booker“ sąraše. Nenorėjau skaityti apie skirtingų kultūrų sankirtas ar kelias kartas ir žemynus aprėpiančių šeimų sagas, tad pasirinkimų liko ne tiek jau ir daug. O Daisy Johnson knygos anotacija žadėjo slaptą kalbą ir paslaptingą vandenų būtybę. Nemeluosiu, mane lengva suvilioti pažadėjus fantastinių elementų. 

„Everything under“ yra beveik pažodinis Edipo mito perpasakojimas. Tik vietoj Tėbų veiksmas vyksta Anglijoje. Edipas yra mergina, kuri bandydama paslėpti savo tapatybę persirengia vaikinu (Margo/Markusas). Karalienė Jokastė yra laisvų pažiūrų baržos savininkė Sara, karalius Lajas – aklas baržininkas. Dabarties ir praeities įvykiai knygoje pasakojami pakaitomis. Dabarties laiko pasakotoja yra Gretelė, Saros dukra – ji ieško savo motinos, o ją radusi bando išpainioti praeityje nutikusius mįslingus įvykius. Praeities pasakotojo instanciją iš Gretelės perima sesuo Margo/Markusas. Niūrumo ir slogumo jausmą viso skaitymo metu kuria šiurpiojo Bonako įvaizdis. Slogią nuotaiką patvirtina ir knygos veiksmo erdvė – krūmais apaugę kanalo krantai, iš vandens kyšančios medžių šakos, viską smelkianti drėgmė. Dalis veiksmo vyksta baržose, kur gyvena Gretelė kartu su motina praleidžia savo vaikystę.

„What’s a Bonak? <…> Last summer it was this stupid dog that was so hungry  Sarah said it would bite. But ages ago it was a storm that nearly wrecked the boat and another time it was a fire that burned a lot of the forest and that we thought would burn us too. This winter it’s something else“ (148 p.)

Bonakas vaizduojamas kaip kanalo gelmėse klajojantis neaiškaus pavidalo sutvėrimas, kuris gali nutverti ir aštriais dantimis sudrąskyti neatsargų žmogų ar gyvūną. Bonakas yra žmogiškų baimių ir tamsių paslapčių manifestacija. Pamatyti jį sunku, bet drėgną vėlyvą vakarą galima išgirsti iš paskos sekančius jo žingsnius, jo nagus braukiančius per baržos šoną, apie jį baimingai pasakoja sutikti pažįstami. Sara su Gretele nuo Bonako nebėga, jų barža tvirtai pririšta, o dukros akimis didžiulė, laukinė ir viską mokanti jos motina galėtų nugalėti bet ką.

„Everything under“ pasakoja apie visokius dalykus. Galima sakyti, kad perspėja dėl incesto, kalba apie neįmanomybę išvengti praeities svorio, patvirtina likimo fatalizmą. Knyga prasidėjo kaip motinos-dukros santykių drama, tad jau buvau susiruošusi žiovauti, bet tada veiksmas ėmė aštrėti, dengtis dumblu, žiaurėti. Skaitymo malonumas grįžo.

cof

Knygą skaičiau jau prieš kurį laiką, bet ji vis dar patinka. Dėl tam tikros laiko distancijos negaliu imti rimčiau apžvelginėti (laikykite tai ir tam tikra dovana – nespoilinsiu).

Galvoju, šiaip paminėsiu vieną dalyką, apie kurį mažai žinojau, bet knyga pastūmėjo giliau pasidomėti. O tatai yra kanalai. Su jais jau buvau susidūrusi Graham Swift knygoje „Vandenų žemė“, tad matyt pasikartojanti tema spirtelėjo pasigoolinti kas ir kaip. Pasirodo, kad britų kanalų sistema yra įdomus dalykas, o kanalų gyventojų bendruomenė dar ir šiandien visai gyva.

west-yorkshire-101403_1280

Pirmas kanalas buvo iškastas XVIII a. ir greitai jie buvo skaičiuojami dešimtimis. Kanalų sistema palengvino įvairių krovinių transportavimą, sutaupė laiko ir finansines sąnaudas (daugiausia pradžioje gabenta anglis). Atsiradus kanalams, turėjo atsirasti ir žmonės, kurie juos prižiūrėjo, kurie baržomis gabeno prekes. Ilgainiui susiformavo kanalo žmonių bendruomenė – jos narių gyvenimas buvo labai sunkus, šeimos turėdavo tilpti labai ankštose patalpose, visą buitį smelkė drėgmė, vaikai neturėjo galimybių reguliariai lankyti mokyklą. „Sausumos“ žmonės į kanalų žmones taip pat dažnai žiūrėjo kreivai, jie buvo prašalaičiai, nepažįstamieji. Nepaisant sunkaus gyvenimo būdo, kanalų žmonės buvo išdidi bendruomenė, iki šiol garsėja jų dekoravimo stilius „rožės ir pilys“ – spalvingi, romantiški vaizdai dengdavo visą baržos eksterjerą ir interjerą, buities daiktus.

Šiandien baržas gyvenimui renkasi klajokliškos, laisvos dvasios žmonės, tie, kas neįperka įprastinio nekilnojamojo turto, kartais ir tie, kas nori turėti įdomią atostogų kotedžo alternatyvą.

P1020530