Kartais bandau save įkalbėti paskaityti ką nors iš naujų jau didžiais vadinamų geros literatūros skaitinių. Kartais sunku, nes žiūrint vieną ar kitą listą atrodo, kad knygos juose tarsi rašytos pagal užsakymą, bandant pataikyti į tai, kas aktualu. Kitą sezoną turbūt jau bus pasenusios ar kažką.

Pamačius Diane Cook „The New Wilderness“ 2020 m. „Man Booker“ shortliste ilgai nedvejojau – žmonių perpildytoje ateityje grupelė savanorių bando išgyventi paskutinėje laukinės gamtos oazėje. Be to ir liaupsės žadėjo nepaprastai įdomų pasaulį – patiks tiek M.Atwood, tiek Emily St John Mandel „Vienuolikta stotis“ fanams. Aišku, kad ėmiau.

Bet perskaičius likau su tolimu prisiminu. Apie tai, kaip prieš šimtą metų pasirodė „50 shades of gray“ ir visi tiesiog pašėlo, kad tokios ribas peržengiančios ir drąsios knygos dar nėra buvę. Paėmiau pažiūrėti ir ką pamenu (jautrūs neskaitykit), kad pirmojoje knygoje (berods trilogija ten buvo?) drąsiausias dalykas buvo pirštas užpakalyje. Tai va. Čia tas pats.

Knyga prasideda gimdymu ir negyvo naujagimio palikimu dykynėje plėšrūnams. Tai taip jau pirmomis eilutėmis knyga prarado mane – nieko nėra baisiau drama dėl dramos, paryškinimo paryškinimas.

„Neįtikėtinas, inovatyvus“ pasaulis yra visiškai neplėtojamas, nepateikiami jokie jo visuomenės veikimo principai. Saujelė laukinėje gamtoje klajojančių buvusių miestiečių taip pat visiškai neįtikinami. Suprantu, kad autorė mėgino užčiuopti, koks trapus yra civilizacijos rūbas ir kaip greitai grįžtame į žvėrišką būvį, kur svarbiausia išlikimas. Kita vertus, parodykit civilizuotą žmogų, kuris ragais ir nagais nekovoja dėl savo išlikimo.

Saujelės klajoklių gyvenimas taip pat vaizduojamas praleidžiant visą jo „mėsą“, užsimenama, kad jie neteko laikrodžių, kalendorių, miegmaišių, bet nėra jokio perėjimo iki jų, dėvinčių kailius ir medžiojančių lankais bei strėlėmis. Esu geros širdies, bandžiau kažkaip pateisinti visas tas omisijas, bet paskui pagalvojau, kad kartais blogas dalykas ir yra tiesiog blogas dalykas.

Knyga pasakoja kelis pasakojimus, bet jie visi man atrodė perdėm išryškinti – ne patys kalbantys, bet autorės prievarta verčiami byloti. Aišku, natūra vs kultūra – žmonių sunaikintas, nuodingas pasaulis. Tada Motinystės tema, bet ir čia nieko inovatyvaus, jau ne kartą garsiai kalbėta, apie motinystės naštą. Šiuo atveju knyga visas temas apsuka klasikiniu ratu – išėję į gamtą grįžta į miestą (nes tiesiog neturi kito pasirinkimo), dukra tampa motina (nes irgi taip jau susiklosto). Susinaikinimo sustabdyti negalima (čia turbūt kažkokia pesimistiška žinutė Paryžiaus susitarimo advokatams, visoms pasaulio Gretoms Thunberg ir organišką latę geriančiam jaunimui). Tiesą sakant knyga taip erzino, kad kitos jos temos vargiai prasimušė.

Tada dar galvojau, kaip ši knyga atsidūre „Man Booker“ shortliste. Vieną iš prielaidų mačiau vienoje labai pozityvioje apžvalgoje, kad štai matome dėmesio centre pagrindines veikėjas moteris, moteris vedles, manipuliatores, sprendimų priėmėjas, žiaurias etc. Bet įtariu, kad tai išskiriantys žmonės nėra skaitę jokių YA knygų – moterų ir merginų herojų nors vežimu vežk – įdomių, užknisančių, kvailai sėkmingų, dramatiškų – pačių įvairiausių. Su M.Atwood lyginimas turbūt prekybinis triukas. Koalos ir žmogaus pirštų antspaudai panašūs ergo jie vienas ir tas pats.

Dar galvojau, kad gal apskiritai į „geros“ literatūros gretas prasprūsta mažiau distopijų, fantastikos, bet pala, visi žino Aldous Huxley, tą pačią Margaret Atwood. Daug kas yra skaitę Kazuo Ishiguro ar pan.

Būtų įdomu išgirsti ką apie „The New Wilderness“ mano kiti ją skaitę žmonės.