Kažkaip keistai jaučiuosi čia dėdama į lietuvių k. dar neišverstą knygą, bet negi lauksi. Jūsų dėmesiui, šiemetė (t.y. 2017 m.) „Man Booker” premijos laureatė, Georges Saunders „Lincoln in the Bardo”.

Nelabai man įdomi JAV istorija ir jos sudievinti prezidentai. Bet kaip kad kartais būna – G. Saunders knyga vis lindo į akis, tad nutariau, kad bus paprasčiau imti ir perskaityti. .

Anotacija žadėjo pasakojimą apie Abrahamo Linkolno trečiojo sūnaus mirtį. Pradžia ne itin gera, juolab, kad pačios namuose buvo tikras lazaretas – lovose iškrite ligoniai, kalnai vaistų. Skaičiau sunkioje ir neramioje ligų tyloje.

Abrahamas Linkolnas turėjo keturis vaikus, iki senatvės išgyveno tik vienas – kiti trys mirė vaikystėje (jauniausias, Tomas, sulaukė 18m.). Tragiška, bet ne išskirtinė situacija – to laikotarpio pasaulyje vaikų mirtingumas buvo labai didelis, XIX a. antroji pusė vis dar nepažinojo skiepų.

Viljamas (Vilis) Linkolnas buvo mylimiausias A. Linkolno sūnus. Amžininkai jį aprašo kaip pagal savo metus labai protingą, įžvalgų vaiką, empatišką, smalsų, kilnų, labai iškalbingą. Viljamas daugeliui atrodė įkūnijantis geriausias Abrahamo savybes, tik be to dar apdovanotas gražesne išvaizda (maža iliustracija: jausdamas artėjant mirtį berniukas paprašė šalia buvusio gydytojo, kad pastarasis taupyklėje buvusius kelis dolerius perduotų misionieriams).

Jis mirė susirgęs, kaip manoma, vidurių šiltine, kuria užsikrėtė gerdamas nešvarų vandenį. Nors prieš tai jau buvo netekę vieno vaiko, Viljamo mirtį abu tėvai pakėlė labai sunkiai. Nepadėjo ir tai, kad tuo metu vyko kruviniausias Amerikoje – pilietinis karas (1861-1865m.).

From nothingness, there arose great love; now, its source nullified, that love, searching and sick, converts to the most abysmal suffering imaginable (46 p.)

Vilis buvo palaidotas Oak Hill kapinėse, Vašingtone, šeimos draugų kriptoje. A. Lincolnas buvo nužudytas praėjus trims metams po sūnaus mirties (1865 m.). Vežant prezidentą į jo laidojimo vietą, Vilio kūnas buvo išimtas iš kriptos ir tuo pačiu traukiniu kaip ir tėvas keliavo į galutinio poilsio vietą.

Tokie faktai. Atgal prie knygos.

Pagrindinis G. Saunders knygos išskirtinimumas yra jos polifoninis kalbėjimas. Vos supratus, maniau, kad ne, ne – nieko gero, bet daugybės balsų suausti tikrai meistriškai.

Veiksmas vystosi Oak Hill kapinėse, kuriose palaidojamas Vilis. Pačios kapinės tirštai apgyvendintos užstrigusių sielų – nei čia, nei ten – bardo.  Visas jas vienija tai, kad nėra susitaikiusios su savo mirtimi ir ją neigia (pvz., karstai vadinami ligos dėžėmis, „sick-box”) ir laukia kažkokio magiško pasveikimo. Vaiduoklių gretos labai margos jose visų socialinių sluoksnių atstovai, juodaodžiai ir baltieji, gyvenę teisingai ir nusikaltėliai. Visi jie veržiasi papasakoti savo gyvenimo istoriją, daugumai pavyksta tai padaryti.

Dokumentiškumo suteikia tai, kad dalis knygos kalbėtojų, t.y. citatų, yra autentiški – tai įvairūs balsai iš laiškų, A. Linkolno aplinkos žmonių (jo darbuotojai, Vilį gydęs gydytojas ir t.t.). Atpažinti „tikrus” kalbėtojus galima pagal tai, kad jų vardai ir pavardės pradedami didžiosiomis raidėmis, tuo tarpu vaiduoklių vardai ir pavardės prasideda mažosiomis raidėmis.

Tikri kalbėtojai pasakoja apie Vilį ir jo santykius su tėvu ir aplinkiniais, apie jo susirgimo aplinkybęs, mirtį, jos pasekmes šeimai, laidotuves. Vaiduokliai kalba apie pomirtinę erdvę, Vilio delsimą pereiti į kitą lygmenį, galimas to pasekmes vaiko sielai.

Įdomu, kad gausiame balsų kratinyje patys svarbiausi tragedijos personažai, tėvas ir sūnus, kalba gana mažai. Tiesa, jų balsai labai išraiškingi – Vilio skaidrus, kupinas meilės ir ir atsidavimo tėvui (nesvarbu, kad tarpinis pasaulis griežtas jame užsibūnančioms vaikų sieloms – Vilis rizikuoja viskuo, kad sulauktų ateinančio tėvo), o prezidento mintys kapotos, desperatiškos, bėgančios ratu.

Pagrindiniai balsai, kuriais vystomas pasakojimas – Hans Vollman (pagyvenęs vyras, kuris mirė taip ir nespėjęs permiegoti su jauna žmona) ir Roger Bevin III (mylimojo išduotas vyras savo namų virtuvėje persipjovęs venas). Šie du draugai deda visas jėgas bandydami įkalbėti A. Linkolną atsisveikinti su sūnumi, kad šis nebelūkuriuotu toje ne-gyvenimo ir ne-mirties erdvėje.

Oak Hill kapinės, kripta, kurioje buvo paguldytas Vilis

Pasirodė, kad šis daugiabalsiškumas ir yra vienas svarbiausių „Lincoln in the Bardo” knygos momentų – pasakojimas apie susiskaldžiusią šalį, jos problemas sutalpinamas lakoniškuose subjektyviuose epizoduose (pvz., graži juodaodė mergaitė, kuri bardo erdvėje net neturi balso – tai siaubo tyla, kurioje ji kenčia dėl daugybės lytinės prievartos aktų).

Įdomu tai, kad kuo daugiau šaltinių pasitelkiama aprašyti vienam epizodui – tuo daugiau briaunų jis turi ir tuo fiktyvesnis atrodo. Paprastas pavyzdys, pasakotojai kalba apie pobūvį, kurio Linkolnai neatidėjo, nepaisydami sūnaus ligos (Vilis mirė praėjus kelioms dienoms). Nors aprašomas tas pats dangus, matytas beveik iš tos pačios pozicijos – kiekvieno pasakotojo lūpomis atgimsta vis kitas nakties vaizdas. Vieni mato švarų dangų su pilnatimi, kiti debesų dengiamą ir be jokio mėnulio ženklo, kiti mato mėnulio pjautuvą ir t.t. Kiekviena variacija turi vis kitą reikšminį krūvį, kaskart tai vis kitas pasakojimas.

Lygiai tokia pat maniera aprašomi ir A. Linkolno bei paties Vilio portretai – pozityvius atsiliepimus keičia negatyvūs, skirtingos nuomonės tokios įvairios, kad sunku rasti kažkokį bendravardiklį, kuris (teoriškai) atspindėtų tikrovę.

Tai viena iš knygos pamokų – kiekvienas įvykis nors ir vykdamas tik kartą iš tiesų nutinka tiek kartų, kiek yra jo veikiamų liudininkų ir kiekvieną kartą jo raibuliai yra vis kitokie.

Dėliodamas balsų koliažą G. Saunders viena vertus deklaruoja, kad jis objektyvus ir jo vienintelis darbas – suteikti erdvę tiems balsams. Kita vertus, jis yra koliažo dėliotojas, tad to koliažo elementų seka ir galutinis visumos vaizdas yra jo manipuliacijos rezultatas. Čia tas senas aktualus tobulo objektyvumo klausimas (žiniasklaidoje, dokumentikoje t.t.). Knyga, aišku yra grožinės literatūros kūrinys,  bet pastarieji yra linkę kalbėti apie realų pasaulį.

Esu linkusi nuklysti ir dairytis Kaip kažkas yra padaryta. Pasistengsiu sugrįžti prie to Kas padaryta.

„Lincoln in the Bardo” daug dėmesio skiriama A. Linkolno kančiai. Vilis mirė įsibėgėjant pilietiniam karui, jau buvo skaičiuojami tūkstančiai žuvusiųjų – šalis gedėjo. Knygoje šis šalies gedulas šiurpiai pinasi su asmeniniu prezidento gedulu. Pastarais toks stiprus, kad jį atliepia net gamta – Vilio laidotuvių oras aprašomas kaip išskirtinai blogas, su stogus plešiančiu ir medžius verčiančiu vėju.

Knygoje klausimas garsiai neartikuliuojamas, bet implikuojamas, t.y. – kokia kančia yra didesnė, asmeninė ar bendra? Ką reiškia tūkstantis šiurpiai mirusių tautiečių (apdegusių, sušalusių į ledą, kapojamų maitėdų), kai pirmame aukšte balzamuotojai į karsta deda tavo paties vaiką.

„Broken. Pale broken thing. Why will it not work. What magic word made it work. Who is the keeper of that word. What did it profit Him to switch this one off. What a contraption it is. How did it ever run. What spark ran it. Grand little machine. Set up just so. receiving the spark, it jumped to life. What put out that spark? What a sin it would be. Who would dare. Ruin such a marvel. Hence is murder anathema. God forbid I should ever commit such a grievance…” (132 p.)

Kiekviena knyga yra kelionė. Klausimas, kur galima keliauti iš viską niveliuojančio mirties taško? „Lincoln in the Bardo” neteigia, kad palengvės, netiesia jokių optimizmo tiltų į ateitį, bet akcentuoja atsisveikinimo, mirusiojo paleidimo svarbą. Pavadinimas nurodo, kad Linkolnas yra bardo būsenoje, skaitant matyti, kad joje pakimba tiek tėvas (jau po laidotuvių ateinantis į kriptą ir joje iš karsto išsitraukiantis sūnaus kūną, norintis dar jį palaikyti glėbyje), tiek pats sūnus (Vilis pamato pas jį grįžtantį tėvą ir vietoj to, kad judėtų toliau, ten kur juda gyvenimą paleidę sielos, lieka laukti kito tėvo apsilankymo).

Jei kalbėtume apie knygos veiksmą – tai čia ir yra jo variklis. Prezidentas negali paleisti savo sūnaus, o kapinių vaiduokliai, žinodami vaiko sielos lūkuriavimo kainą, siekia bet kokiu būdu vaiką pastūmėti keliauti toliau.

Whatever that former fellow (willie) had, must now be given back (is given back gladly) as it never was mine (never his) and therefore is not being taken away, not at all! As I (who was of willie but is no longer (merely) of willie) return To such Beauty (263 p.)

Natūralu, kad knygoje, kurios veiksmas vystosi už mirties prieangio, ypatinga vieta skiriama mirties priešybei gyvenimui. Mirties ir gyvenimo sampratos knygoje lanksčios, abi sąvokos taip pat yra labai asmeniškos. Gyvenimas apibrėžiamas kaip atsirandantis iš nieko, sudarytas iš daugybės smulkių detalių ir tampantis nepajudinama tiesa, kuomet yra tas, kas gyvena, bet atėjus laikui vėl išslystantis į nieką, t.y. bendrą „energijos katilą”.

Vėlių reflektuojamas gyvenimas ir yra vieni gražiausių šios knygos pasažų.

Having come so close to losing everything, I am freed now of all fear, hesitation, and timidity, and, once revived, intend to devoutly wander the earth, imbibing, smelling, sampling, loving whomever I please, touching, tasting, standing very still among the beautiful things of this world, such as, for example: a sleeping dog dream-kicking in a tree-shade triangle; a sugar pyramid upon a blackwood tabletop being rearranged grain-by-grain by an indiscernible draft; a cloud passing ship-like above a rounded green  hill, atop which a line of colored shirts energetically dance in the wind, while down below in town, a purple-blue day unfolds (the muse of spring incarnate), each moist-grassed, flower-pierced yard gone positively mad with – (27 p.)

Paskaitykit. Visai sutinku ,kad knyga „Man Booker” gavo ne šiaip sau.