Įdomu, kad prieš tapdamas viena žymiausių knygų pasaulyje, „Ulisas“ patyrė nemenką pasipriešinimą, kurį laiką buvo uždraustas JAV. Galima sakyti, kad šalia visų kitų pasaulio bruzdesių nuo 1922 m., ne, nuo 1918-1920, kuomet buvo palaipsniui spausdinamas prieštaringai vertintame „The Little Review“ žurnale JAV, vyko ir „Uliso“ kelionė pas skaitytojus. Gerai, kad ji truko trumpiau nei knygoje atsispindintis Homero Odisėjo kelias namo. „Uliso“ kelionėje buvo visko: tikras teismo procesas, priešininkai ir pagalbininkai. Pavyzdžiui, Virginia Wulf šį kūrinį kritikavo, o J. Joyce draugas Ernest Hemingway padėjo kontrabanda įvežti per Kanadą.

pirmojo-uliso-leidimo-virselis

Pirmoji „Uliso“ leidimo viršelis

2022 m. „Ulisas“ švęs šimtąjį gimtadienį, kuris skaičiuojamas nuo pirmojo visos knygos leidimo (leidėja Sylvia Beach). Knygos vertėjas, Jeronimas Brazaitis, artėjant sukakčiai dažniau susitinka su skaitytojais, nerimauja, kad aukštojo mokslo įstaigose studentai neskatinami savo baigiamųjų darbų temos ieškoti „Uliso“ pasaulyje ir svajoja, kad mūsų šalyje kada nors atsirastų James Joyce centras, „kad ir nedidelis centriukas, pavyzdžiui, Kaune“. Pateikiu sutrumpintą interviu su juo čia, o norintys pilno – ras jį kultūros ir meno žurnale „Durys“.

screenshot-2017-01-10-12-53-28

Papasakokite, kokia buvo jūsų ir „Uliso“ pažintis ir kuo patraukė ši knyga?

Kai pirmą kartą sutikau „Ulisą“ buvo 1965 m. Jau pirmas, antras puslapis užkabino temų įvairove.

Iš karto pamačiau, kad knygoje labai daug temų ir kad ji turi labai tvirtą pamatą. Skaitai ir jauti, kad prikaišiota citatų iš daugybės klasikų – Šekspyro, Miltono, ir taip toliau. Jau vėliau, įsigilinęs, su tyrinėtojų pagalba, nes kaip kitaip visas pažinsi, Suradau 141 citatas iš keturių Naujojo Testamento evangelijų.

Skaitydamas „Ulisą“ jauti, kad mintys remiasi į visą pasaulį, jauti nepaprastą išsireiškimų turtingumą. O svarbiausia, kad viskas vyksta J. Joyce‘ui pasiryžus „pažinti visų daiktų žymes“. Nesvarbu, kad tikrovė modali, keičiasi kaip jūra, jis nori žinoti viską apie viską. Šioje knygoje labai įdomus, platus, tiesiog sferinis žvilgsnis, kuris ne tik aprėpia, bet dar ir tiksliai suvokia tai, ką mato.

Pats įdomumas kai buvau 20 metų, buvo keturžodės kalbos bangos užrašymas. Keturi žodžiai užrašomi bangų kalba ir tie keturi žodžiai gali keistis. Kartais net džiaugiuosi pažiūrėjęs, kaip trečias skyrius keičiasi su kiekvienu jo leidimu. Kas nors būna pasikeitę. Visi žinome, kad „h“ anglų kalboje dažniausiai nesitaria, yra ir daugiau tokių raidžių. Rašydamas pasiduodu tam modalumui.

 

Jūsų minimas teksto tirštumas yra ne tik viena iš „Uliso“ vertybių – jis taip pat gąsdina kai kuriuos norinčius perskaityti šią knygą. Ar jums pačiam nebuvo sunku irtis per tokį skalsų tekstą?

Niekada apie „Ulisą“ negalvojau kaip apie sunkų. Visą laiką jis buvo malonumas. Buvo ir tebėra malonu gaudyti visas ten esančias mintis.

h-matisse-ir-j-joyce

„Uliso“ leidimas su H. Matisse iliustracijomis

 

Kiek užtrukote, kol perskaitėte ir perpratote šią knygą?

Dabar pasiruošk. Atsakysiu. Dar nesu perskaitęs „Uliso“.

 

Kaip reikia suprasti tokį atsakymą?

Šį pavasarį buvau susitikime su moksleiviais Vainuto miestelyje Šilutės rajone, ten ir pats kadaise mokiausi. Kalbėjau trims gimnazijos klasėms ir baigiantis renginiui pasakiau jiems, kad „man nesvarbu, ir jums turėtų būti nesvarbu ar „Ulisas“ įtrauktas į programas. Mano mokyklos mokiniai turi žinoti apie „Ulisą“. Tai – kartu ir ramstis, ir apsigynimo priemonė“. Na, o viską užbaigiau taip, „atvirai kalbant galiu pasakyti, kad tos knygos nereikia perskaityti“. Mokiniai nudžiugo, bet tada pridėjau, „taip, kaip kitų knygų“.

„Ulisą“ reikia skaityti visą gyvenimą. Skaityti, nagrinėti, kaskart atrasti naujų dalykų. Garantuoju, jų tikrai bus.

Pamenu, kad 1986 m., tik pradėjęs versti „Ulisą“, gavau klausimą „kas tai per veikalas“. Atsakiau, kad tai knyga parašyta žmogui, kuris moka penkias ar šešias Europos kalbas, plačiai pažįsta pasaulį, yra jau įsiminęs seniausius gyventojus, tautas, mąstytojus, filosofijos mokyklas, herojus, karalius, karo žygius. Ir knygas, knygas, knygas, juk „Ulisas“ parašytas remiantis Homero „Odisėjo“ paralelėmis.

Nesvarbu, kur J. Joyce nuvažiuodavo, jis visur galėjo susikalbėti. Mokėjo prancūzų, italų, ispanų, skandinavų šalių kalbas. Mokėjo 11, o suprato turbūt 22 kalbas. Pavyzdžiui, dar viename monumentaliame J. Joyce veikale, „Finegano šermenys“, galima rasti daug kitų kalbų žodžių, tyrinėtojai randa paslėptas 12-16 kalbų, jų tarpe ir lietuvių. J. Joyce taip sugebėjo viską pateikti, kad mėgstančiam plačiau pažiūrėti kyla pačių įvairiausių istorinių ar politinių asociacijų. Vienoje „Finegano šermenų“ teksto vietoje – du lietuviški žodžiai, o šalia – ukrainietiški. Juk tai šuolis į 14 amžių, LDK paminėjimas – Mėlynųjų vandenų mūšyje 1363 metais Lietuvos didžiosios kunigaikštystės armija, vadovaujama Algirdo, atbloškė nuo vakarų Europos Aukso ordos kariuomenę.

ulisas-su-matisse-iliustracijomis

„Ulisas“ su H. Matisse iliustracijomis

Sakoma, kad „Ulisas“ yra lengviau įkandamas techninių specialybių žmonėms – jūs taip pat iš prigimimo esate inžinierius. Kodėl taip?

Lenkiško „Uliso“ vertėjas Maciej Słomczyński sakė, kad J. Joyce buvo žmogus, kuris „užmušė ir palaidojo 19 amžių“. Kalbos ar literatūros specialistai nėra tokie lankstūs, nesusitaiko su mintimi, kad nuo „Uliso“ viskas yra kitaip. Nors padėtis keičiasi: balandžio mėnesį Vaižganto muziejuje vykusiame susitikime dalyvavo šešios atstovės iš Maironio muziejaus. „Ulisas“ jau savas.

O tvyrojo didžiulė inercija, dar pridėkime konkurenciją ir pavydą.

Pavyzdžiui, V. Wulf ir David Herbert Lawrence buvo labai nusistatę prieš „Ulisą“. D. H. Lawrence  juslingumą buvo aprašęs jau anksčiau, bet kai J. Joyce penktame skyriuje užrašo ilgą „Pprrpffrrppfff“ seką, (ją savo vertime palydėjau gražiu komentaru „Bliumo pilvo ir išeinamosios žarnos garsai“) – tai jis jau yra nešvankus bjaurybė.

Kiti taip pat stengėsi įsiskverbti į žmogų, šviežiai kalbėti apie jį ir jo jausmus, bet kai kas kitas, šiuo atveju J. Joyce, aprašo tai natūraliai – piktinosi. Manau, kad V. Wulf ir D. H. Lawrence tiesiog pavydėjo, nes J. Joyce geriau pavyko padaryti tai, ko jie ir patys siekė savo kūryboje.

Grįžtant prie technikos pasaulio žmonių, manau, kad jie apskritai lengviau priima naujoves, geriau supranta schemas, nėra tiek suvaržyti.

 

„Ulisas“ pažymimas ir kaip knyga, įtvirtinusi sąmonės srautą literatūroje. Kuo ši technika ypatinga?

J. Joyce nebuvo pradininkas, pats to išmoko iš Édouard Dujardin. Nuo savęs pridėjo vadinamąsias „momentines nuotraukas“, kuomet skaitydamas labai aiškiai pamatai aprašomą dalyką, pavyzdžiui, kaip vienoje vitrinoje Graftono gatvėje iš paverstos urnos liejasi raudonas poplinas: iš…burnos liejasi kraujo spalvos poplino upė.

Dėl sąmonės srauto – eina žmogus ir kažką galvoja. Niekada nėra taip, kad išėjai ir parėjai – mintys juk dirba. Kaip sugauti, kas vyksta galvoje, kaip viską užrašyti? Tai nėra taip paprasta kaip gali pasirodyti.

static1-squarespace-com

James Joyce

Kokia buvo „Uliso“ atsiradimo paskata, kas įkvėpė J. Joyce sukurti šią knygą?

J. Joyce norėjo parašyti paprastą apsakymą apie komivajožieriaus kelionę per Dubliną, bet, sakykim, išsiplėtė, o pagrindiniu veikėju tapo skelbimų agentas. Rašydamas prisiminė kitą, Odisėjo, kelionę. Jis namo keliavo 19 metų, nors tą atstumą iš mažosios Azijos į Graikiją (Spartą) buvo galima nuplaukti per pusantros paros. Kai kurie airiai dievagojasi, kad kai Odisėjas buvo nublokštas į vakarus, praplaukęs vieną iš septynių pasaulio stebuklų, Heraklio stulpus (Gibraltaro sąsiaurį) jis buvo užklydęs ir pas juos.

Taip ir gimė „Ulisas“, tarp kitko, keliaujant per jį su žemėlapiu, matyti, kad net ir Dubline knygos vedamas maršrutas vizualiai atkartoja Odisėjo kelionės planą.