Vakar vakare namuose įrašinėjau vieno video reportažo įžangą. Baigus jau norėjau padėti mikrofoną, bet trumpam sugavau savo atspindį veidrodyje ir nutariau, kad vis dar galėčiau būti visai nieko sau dainininkė. Tad susiglosčiau plaukus ir nuplaukiau į kitą kambarį, kur abu mano vyrai pasyviai smaksojo prieš „Monstrų biurą”. Iš pradžių padainavau šiek tiek F. Sinatros. Mažasis paprašė, kad pasitraukčiau iš vaizdo, o didysis replikavo, „mama, berods, išprotėjo„… Su klasika nepavyko, tad perėjau prie lietuviškų šlagerių („Mink taką” ir „Naktinių personų”). Nesuveikė ir šie. Pamėginau dainuoti IR šokti. Nė šypsenėlės! Beliko pasitraukti į tarpdurį ir radikaliai pakeisti koncerto pobūdį – tiesiog įgarsinau ramią jūrą bei kartais virš jos praskrendančius paukščius („yyyyy„). Galiausiai pabodo ir nuėjau bendrauti su tais, kas geba įvertinti mano polėkį – su visais savo nematomais draugais.
Ir pasakykit, kaip tokiomis sąlygomis būti kūrybingai?!
Tiek to. Laikas gydo.
Ryte pažiūrėjau į šį S. Dali paveikslą, kuris vadinasi „Narcizo metamorfozė”, ir kurio originalas kabo mano miegamajame. Jis man atrodo visai tinkamas pradedant kalbėti apie paskutinę skaitytą knygą.
Nes šį įrašą rašau norėdama papasakoti apie knygą, o ne apie savo potencialią muzikinę karjerą.
John Updike – „Poros”. Ne iš naujienų lentynos. Nes naujienų lentynose dabar nieko įdomaus nemačiau.
Bet žmonės, kaip aš ją skaičiau! Kaip mėgavausi! Ne kiekviena riešutinė latė suteikia tiek džiaugsmo mano širdžiai…Pradėsiu ištrauka iš labai geros šios knygos apžvalgos, kuri dar 1968 m. buvo publikuota „New York Times” (Wilfred Sheed).
„Kalbama, kad „Poros” yra nešvanki knyga. Bet nors Updike įvardija visas dalis ir priedus jų vardais – tą patį daro ir Encyclopedia Britannica. Ir jei tai yra nešvanki knyga – nežinau kaip išvis seksas gali būti aprašomas”.
Na, taip, mano kaltė. Pirmiausia jūsų dėmesį bandau atkreipti pigiais triukais, „sultingo” turinio pažadu. Kitą kartą taip nebedarysiu. Susitariam?
O dabar prie reikalo.
(Žinau, prasta kokybė. Neradau tuščios fotoaparato kortelės).
„Šį liūdesį ji patirs daug kartų, chronišką sekmadienio pavakarės liūdesį, kai poros jau išžaidusios savo žaidimus – krepšinį arba vaikštynes paplūdimiu, tenisą arba liestinį futbolą – ir mato užgulsiantį vakaro svorį, vakaro be žaidimo, vakaro, praleidžiamo tarp mirgančių lempų ir kaprizingų vaikų, ir maisto likučių, ir nebaigto skaityti laikraščio su įsiėdusiomis niūriomis pranašystėmis bei žudynėmis, vakaro, kai santuokos susiskleidžia lyg žiedai saulei nusileidus, vakaro su apskretusiu langu į pirmadienį ir ilgą savaitę, kai jiems vėl reikės apsimesti dirbančiais vyrais – makleriais, dantistais, inžinieriais, – motinomis ir namų tvarkytojomis: suaugusiais, kurie šiame pasaulyje yra ne svečiai, o šeimininkai”. 89 p.
Neištikimybė čia it kokia liguista pastanga pajusti prarastą gyvybingumą, išsivaduoti iš nykulio. Gyvenimas neša juos savyje, bet nepriklauso jiems ir nieko gero nebežada. Trumpam vilties suteikia galima karinė grėsmė, ji reikštų žinojimą, kad kažkas vyks, galbūt pareikalaus kažko konkretaus iš kiekvieno jų, bet jai nuslinkus jie vėl paliekami kapanotis komformistiškoje kasdienybėje. Net prezidento D. Kenedžio mirtis tarboksiečių nepaveikia – jie lyg ir norėtų gedėti, bet galiausiai atsiduria miestelio provokatoriaus F. Torno vakarėlyje.
„Glostydamas balsu, uždėjęs ranką jai ant plaukų aeroelės, jis šnekėjo jai apie psichoanalizę, apie save, apie Marsiją ir Franka, Ireną ir Edį, apie Džono Ongo vėžį, apie visų jų lemtį – įstrigusių vienoje iš tamsiųjų epochų, aplankančių žmoniją tarp tūkstantmečių, tarp dievų mirties ir atgimimo, kai nėra kuo kliautis, tik seksu, stoicizmu ir žvaigždėmis” 430 p.
„Haroldas tikėjo, kad grožis yra tai, kas atsitinka tarp žmonių, ir tam tikra prasme pėdsakas to, kas buvo atsitikę, tad jis iš tiesų ją, nors išvagotą raukšlių raukšlelių ir apglebusią, matė gražesnę negu tą neliestą merginą, kurios griuvėsiuose ji manė gyvenanti” 161 p.
„<…> vaistų išplėstos akys – akys, kadaise stebėjusios pamatinių dalelių chaosą, pagavo ir nusitempė Pytą žemyn į visažinystę: smigdamas jis pamatė, kaip įtikėtina mirti ir kad mirtis anaiptol neįsiveržia į žemę kaip meteoras, o ištinka toje pačioje plotmėje kaip gimimas, santuoka ir kasdienis laiškanešio žygis”. 495 p.
John Updike
Poros. – Vilnius: Tyto Alba, 2003. – 529 p.
[iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys]
Atrodo žavingai tos emocinės peripetijos, kaip svajonė, bet m8s7 neatitinka laikmečio. Netgi 70-ųjų seksualinės revoliucijos metu vis dar nebuvo vyras ir vyras bei moteris ir moteris aistros apraiškų.
bet „tie”, „anie” ir dar „visi kiti” laikmečiai yra mūsų istorija, kuri parodo, kiek toli nuėjome ir kaip visai nepasikeitėme 🙂 moko kuklumo.čia, aišku, tik mano nuomonė 🙂
Keista, kodėl Updike knygose moteris beveik visuomet yra tokia pasyvi.
Manau, kad šiuo atveju (Porose) jos yra tokios, nes kitokios būti tiesiog negali. Gal net nereikia kaltinti Updike’o tuo, kad vargšes moteris vaizduoja beveik vien tik per jų seksualinį alkį. Tai neturi būti susiję su jo asmeninėmis pažiūromis (kurios skaitant knygą neturėtų būti svarbios). Tai labiau susiję su tos amerikietiško priemiesčio bendruomenės idealo taisyklėmis. Moteris, verdanti valgyti su aukštakulniais, visada graži ir pasiruošusi. Vyras, dieną dirbantis, vakare vos grįžęs įninkantis į kokteilius… Ir abi pusės vienodai įkalintos to, kaip jos turi elgtis. Dėl pasyvumo. hmmm.. Andželos pasirinkimas palikti Pytą yra kur kas aktyvesnis žingsnis nei jo svetimavimas.
O man keista, kad Orikse recenzijos yra tarsi iš vyriškosios pusės, nors pati ji moteris.
🙂 Gal galite paaiškinti plačiau, ką reiškia ta „vyriška pusė”? Įdomu, mat pati nemanau, jog rinkčiausi kurią nors pusę.
Diskurso analizė parodė, kad Jūs dažniau rašote „jos”, bet ne „mes”, o kai apie vyrus – tarsi neutralumas atsiranda.
🙂 Manau, kad tai priklauso nuo nagrinėjamos knygos. t.y. nuo to, ar pagrindinis herojus yra vyras ar moteris. O „Porose” moterys išties yra šiek tiek periferijoje. Tad jos ir yra „jos” ir visai nejaučiu jokių sentimentų tapatintis su „jomis” vien dėl to, kad na, dalijamės ta pačia lytimi.