Vakar vakare namuose įrašinėjau vieno video reportažo įžangą. Baigus jau norėjau padėti mikrofoną, bet trumpam sugavau savo atspindį veidrodyje ir nutariau, kad vis dar galėčiau būti visai nieko sau dainininkė. Tad susiglosčiau plaukus ir nuplaukiau į kitą kambarį, kur abu mano vyrai pasyviai smaksojo prieš „Monstrų biurą”. Iš pradžių padainavau šiek tiek F. Sinatros. Mažasis paprašė, kad pasitraukčiau iš vaizdo, o didysis replikavo, „mama, berods, išprotėjo„… Su klasika nepavyko, tad perėjau prie lietuviškų šlagerių („Mink taką” ir „Naktinių personų”). Nesuveikė ir šie. Pamėginau dainuoti IR šokti. Nė šypsenėlės! Beliko pasitraukti į tarpdurį ir radikaliai pakeisti koncerto pobūdį – tiesiog įgarsinau ramią jūrą bei kartais virš jos praskrendančius paukščius („yyyyy„). Galiausiai pabodo ir nuėjau bendrauti su tais, kas geba įvertinti mano polėkį – su visais savo nematomais draugais.

Ir pasakykit, kaip tokiomis sąlygomis būti kūrybingai?!

Tiek to. Laikas gydo.

Ryte pažiūrėjau į šį S. Dali paveikslą, kuris vadinasi „Narcizo metamorfozė”, ir kurio originalas kabo mano miegamajame. Jis man atrodo visai tinkamas pradedant kalbėti apie paskutinę skaitytą knygą.

Nes šį įrašą rašau norėdama papasakoti apie knygą, o ne apie savo potencialią muzikinę karjerą.Metamorphosis_of_Narcissus

John Updike – „Poros”. Ne iš naujienų lentynos. Nes naujienų lentynose dabar nieko įdomaus nemačiau.

Bet žmonės, kaip aš ją skaičiau! Kaip mėgavausi! Ne kiekviena riešutinė latė suteikia tiek džiaugsmo mano širdžiai…Pradėsiu ištrauka iš labai geros šios knygos apžvalgos, kuri dar 1968 m. buvo publikuota „New York Times” (Wilfred Sheed).

Kalbama, kad „Poros” yra nešvanki knyga. Bet nors Updike įvardija visas dalis ir priedus jų vardais – tą patį daro ir Encyclopedia Britannica. Ir jei tai yra nešvanki knyga – nežinau kaip išvis seksas gali būti aprašomas”.

Na, taip, mano kaltė. Pirmiausia jūsų dėmesį bandau atkreipti pigiais triukais, „sultingo” turinio pažadu. Kitą kartą taip nebedarysiu. Susitariam?

O dabar prie reikalo.

2013-05-08 15.25 (Custom)

(Žinau, prasta kokybė. Neradau tuščios fotoaparato kortelės).

Sveiki atvykę į Tarboksą. Čia gyvena geresni amerikiečiai – pasprukę iš miestų ir priemiesčių. Užsimoję sukurti gerą bendruomenę. Tų amerikiečių nei daug, nei mažai, bet skaitytojas pasijunta labai sutrikęs, kai su gyventojų klanu yra pažindinamas gana padrikai. Gana ilgai sunku atskirti, kas su kuo susitikęs ir kas su kuo svetimauja…
„Porose” vaizduojama iš pažiūros gražiai atrodanti bendruomenė. Vyrai dirba mieste. Moterys saugo namų židinį. Draugai kviečiasi vieni kitus į vakarėlius, gyvena gražiuose namuose. Augina dailučius vaikus. Popietėmis žaidžia tenisą, krepšinį, kitus judrius žaidimus. Vakarais pasipuošia ir susitinka išgerti kokteilių. Idiliškas amerikietiškojo gyvenimo paveikslėlis. Bet visas grožis vargiai slepia nykulį ir beprasmiškumą. Ta žmonių saujelė stengiasi išlaikyti savo gražių gyvenimų fasadinį vaizdą, nors patys jau seniai nebetiki ideologinėmis amerikietiškos šeimos vertybėmis. Jie ciniškai svetimauja, žino, kas su kuo svetimauja, bet kolektyviai stengiasi išlaikyti apgaudinėjamus sutuoktinius nežinioje. Vaikai šmėžuoja kažkur periferijoje, rodos, palikti patys sau, kol tėvai žaidžia suaugusiųjų žaidimus.

 „Šį liūdesį ji patirs daug kartų, chronišką sekmadienio pavakarės liūdesį, kai poros jau išžaidusios savo žaidimus – krepšinį arba vaikštynes paplūdimiu, tenisą arba liestinį futbolą – ir mato užgulsiantį vakaro svorį, vakaro be žaidimo, vakaro, praleidžiamo tarp mirgančių lempų ir kaprizingų vaikų, ir maisto likučių, ir nebaigto skaityti laikraščio su įsiėdusiomis niūriomis pranašystėmis bei žudynėmis, vakaro, kai santuokos susiskleidžia lyg žiedai saulei nusileidus, vakaro su apskretusiu langu į pirmadienį ir ilgą savaitę, kai jiems vėl reikės apsimesti dirbančiais vyrais – makleriais, dantistais, inžinieriais, – motinomis ir namų tvarkytojomis: suaugusiais, kurie šiame pasaulyje yra ne svečiai, o šeimininkai”. 89 p.

Neištikimybė čia it kokia liguista pastanga pajusti prarastą gyvybingumą, išsivaduoti iš nykulio. Gyvenimas neša juos savyje, bet nepriklauso jiems ir nieko gero nebežada. Trumpam vilties suteikia galima karinė grėsmė, ji reikštų žinojimą, kad kažkas vyks, galbūt pareikalaus kažko konkretaus iš kiekvieno jų, bet jai nuslinkus jie vėl paliekami kapanotis komformistiškoje kasdienybėje. Net prezidento D. Kenedžio mirtis tarboksiečių nepaveikia – jie lyg ir norėtų gedėti, bet galiausiai atsiduria miestelio provokatoriaus F. Torno vakarėlyje.

 

2013-03-26 19.10
Romano centre – Pytas Hanema, statybų rangovas, vyras, turįs pačią gražiausią žmoną miestelyje. Ir pats neištikimiausias. Prieš kurį laiką Pyto tėvai žuvo automobilio avarijoje. Jį nuolat persekioja jų mirtis. Primena apie jo paties mirtingumą. Kartais naktimis Pytą užklumpa siaubo priepuoliai. Viskas nyksta ir dingsta, Dievas atrodo neapčiuopiamas ar tiesiog abejingas. Vis tik iš pamatinės baimės, o gal pasiduodamas rutinai, sekmadieniais vyras lanko bažnyčią. Ją, tik kitos konfesijos, lanko ir nauja gyventoja Tarbokse (be to nėščia) Foksė. Jų romanas ir tampa veiksmo ašimi. Bet šalia galima stebėti Pyto ir Džordžianos (Fredo Torno žmonos) santykius. Kitų sutuoktinių pora susimaino partneriais. O dar vienu atveju, atrodo, vyrai vienas kito žmonomis naudojasi norėdami sugundyti kits kitą.
Žodžiu, veiksmo yra, tik spėk sekti. Bėda, kaip jau minėjau, sunku suprasti, Kas čia ką veikia. Minimi vardai mažai ką reiškia, nes personažai neturi nieko daugiau tik juos ir fizines charakteristikas (išskyrus kelis atvejus). Bet vėliau pamaniau, kad ta jų kakofonija net buvo būtina – nes iš tiesų tai koks skirtumas tarp Marsijos ar Irenos (kaip žiauriai tai beskambėtų). Juk jos tik menkos, nereikšmingos ląstelių sankaupos menkame, nereikšmingame miestelyje.
Glostydamas balsu, uždėjęs ranką jai ant plaukų aeroelės, jis šnekėjo jai apie psichoanalizę, apie save, apie Marsiją ir Franka, Ireną ir Edį, apie Džono Ongo vėžį, apie visų jų lemtį – įstrigusių vienoje iš tamsiųjų epochų, aplankančių žmoniją tarp tūkstantmečių, tarp dievų mirties ir atgimimo, kai nėra kuo kliautis, tik seksu, stoicizmu ir žvaigždėmis” 430 p.
2013-03-29 19.21
Mane sužavėjo turtinga, bet konkreti romano kalba. Poetiški aprašymai sklandžiai nieko pereina į dalykinius. Puikiai aprašoma tiek gamta, tiek moterys, tiek seksas. Pasakotojas kalba išsamiai, bet šiek tiek abejingai. Tad skaitant net intymiausius epizodus kartais juntamas keistas sterilumo efektas.
Haroldas tikėjo, kad grožis yra tai, kas atsitinka tarp žmonių, ir tam tikra prasme pėdsakas to, kas buvo atsitikę, tad jis iš tiesų ją, nors išvagotą raukšlių raukšlelių ir apglebusią, matė gražesnę negu tą neliestą merginą, kurios griuvėsiuose ji manė gyvenanti” 161 p.
„Poros” man patiko. Gal net įvardinčiau mano šio pavasario atradimu. Skaičiau apie žmonių santykius. Skaičiau apie pagrindinius socialinius institutus (šeimą, religiją), kurie yra netekę savo galios. Skaičiau apie neviltį, kuri apima gyvenant sustabarėjusiame, tariamai idealiame ir funkcionaliame, šeimos ir bendruomenės modelyje. Skaičiau apie neištikimybę, kaip vienintelį priimtiną toje bendruomenėje (paradoksalu) transformacijos būdą. Skaičiau apie Dievą, provokuojamą, kviečiamą ir neatsakantį. Skaičiau apie mirtį, kurios baiminamasi, bet kuri ateina. Skaičiau apie tęstinumą – banalių ritualų (vakarėlių, žaidimų), laiko. Ir taip, apie meilę skaičiau, bet ji nesvarbi. Nes gali būti, kad mylimųjų „amžinai” tėra vulgari saviapgaulė.
„<…> vaistų išplėstos akys – akys, kadaise stebėjusios pamatinių dalelių chaosą, pagavo ir nusitempė Pytą žemyn į visažinystę: smigdamas jis pamatė, kaip įtikėtina mirti ir kad mirtis anaiptol neįsiveržia į žemę kaip meteoras, o ištinka toje pačioje plotmėje kaip gimimas, santuoka ir kasdienis laiškanešio žygis”. 495 p.
Atleiskit, kad šįkart apžvalga tokia nenuosekli ir visai neišsami.
Lauke karšta ir vis prasiveržia lietus.
Šiandien susitariau susitikti su mūsiškio Skulptūrų parko mama, o dar galvoju apie šeštadienio vakarą ir miestą, kuris švęs visą krūvą renginių ir visai nedūsaus dėl manęs.
P.S. Dar permečiau akimis, ką parašiau. Knyga tikrai nepaliko tokios niūrios nuotaikos kaip mano tekstas. Čia gal mano tendencija dramatizuoti. Dėl to ir nesu John Updike.

John Updike

Poros. – Vilnius: Tyto Alba, 2003. – 529 p.

[iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys]