Jokio šlamšto Vilniaus knygų festivalyje

Šį savaitgalį planavau ištiesti kojas, užsidegti cigarą (i kid, i kid), nusilakuoti kojų nagus ir nieko neveikti. Bet prisiminiau, kad Vilniuje, kuris nuo Klaipėdos yra nutolęs daugiau nei 300 km., vyksta antrasis Vilniaus knygų festivalis. Nieko neliko tik susikrauti sukneles, atsibučiuoti su pupuliukais ir ruoštis į kelią.

Mat jau nuo pernai svajojau palyginti knygų mugę ir knygų festivalį. O dar beširdžiai draugai buvo išzyzę ausis, kad festivalis yra opapa koks geras.

Didysis veiksmas vyko „Titanike”, kas jau iškart yra labai smagu, mat nereikia grūstis į pasaulio kraštą t.y. „Litexpo”. Kai kurie renginiai vyko kituose senamiesčio kultūros židiniuose, bet juose nebuvau, tad burnos neaušinsiu.

„Titaniko” erdvės labai šviesios ir jaukios, knygų mugė ir renginiai išsidėstė per visus tris aukštus. Oj, nepaminėjau vidinio kiemelio, kuriame buvo galima romantiškai pasėdėti su prisipirktomis knygomis, kava ar pasiklausyti koncerto.

Žmonių buvo daug, bet nesijutau įstrigusi beviltiškoje spūstyje ir nebijojau, kad mane sutryps įsiaistrinę knygų mylėtojai (tas ne kartą grėsė knygų mugėje „Litexpo” rūmuose). O kai nebaisu, kad kas nors partrenks, galima visai maloniai apžiūrėti knygas. Ir va, draugai, tai buvo didžiulis festivalio privalumas – iš tiesų galėjau apžiūrėti knygas, galėjau prie jų prieiti, jas pakilnoti, pavartyti. Žmonių buvo daug, bet niekas nešnopavo į kaklą, nesistumdė ir t.t.

Aj, sukdama antrąjį ratą pastebėjau, kad nors knygų daug – randu ne visas leidyklas. Pamąsčiau kaip veikė filtravimo sistema. Kol žvalgiausi, kieno galėčiau paklausti, dilemą išsprendė vienas knyginis draugas, labai vyriškai reziumavęs, kad ne visos leidyklos yra, mat „nėra šlamšto„. Įdomi interpretacija pavakario pokštui, bet manau, kad festivalio rengėjai turėtų visai kitokį atsakymą. Tikiuosi laikui einant jį sužinoti.

Festivalis išsiskiria labai protingais plakatais. Šiemetinius matote pirmoje nuotraukoje. Jei nematote – pasidairykite internete. Tikrai verta.

Labai norėjau dalyvauti pirmą dieną vykusioje diskusijoje „Vaizduotė, kūrybiškumas, atmintis, arba kam reikalinga literatūra?„, bet kad jį kur. Troleibusas, kuriuo į ją skridau, beviltiškai įstrigo Pamėnkalnio gatvėje. Ačiū tau, Vilniau. Atėjau likus kelioms minutėms iki diskusijos pabaigos. Kaip tik tam, kad išgirsčiau kažką teigiant, kad iki kūrinio esmės niekam niekada nepavyks prisikasti. Hmm..

Į šį renginį taip skubėjau, mat esu viena iš profesoriaus Gintauto Mažeikio gerbėjų, o jis buvo diskutuojančiųjų sąraše. Tiek to. Mat nusipirkau naują jo knygą „Įsikitinimai„. Dar tik pradėjau skaityti, bet kiek sutrikau, nes mane pasitiko nemažai korektūros klaidų. Tokių, kurias pastebiu net aš (kaip kad „tinkalraštininkai” 21 p., „nužtylima” 32p.).

Bet dar kiek grįžtu į festivalį. Man patiko, kad „Titaniko” gyvenimo elementai gražiai susiliejo su knygų festivalio audiniu. Pavyzdžiui, zinų paroda. Gal „Titaniko”, gal knygų festivalio, bet tikrai savo vietoje.

Arba komiksų paroda, kabėjusi vienoje iš salių, kur vyko renginiai.

Nejau negirdėjote? – Komiksai vienija pasaulį!

(neinformatyvi Šekspyro ir beždžionės nuotykių nuotrupa. Mat esu ištikima autorės Miglės pakalikė).

Šekspyras su beždžione verčia mane nusišypsoti ir iškart prisimenu vieną pastebėjimą.

Einu, kišenėje žvanginu pietums skirtus pinigus ir ieškau progos juos išleisti knygų mugėje (knygoms). Niekaip nesiseka. Ir tada mano alkanos smegenys kažką užregistruoja – Jack Kerouac, Charles Bukowski (kaip pavyzdys) – jie visada priekyje. Trinti ir nutrinti vardai visada staliukų centre, mano žvilgsnio centre, labiausiai reklamuojami. Tada sakau sau (nes vaikštau viena), „tfuuuu, kaip nuspėjama, kaip juokinga, kaip PR”. Na, suprantu, jie jau žinomi, juos lengva parduoti. Bet pažengusiam skaitytojui tai jau nebeįdomu. Jis arba ji norėtų didesnės kaitos. Naujų vardų, naujų iššūkių, naujų horizontų. Kad nereikėtų eiti vartyti „Slow food bible” ar pan. lektūros. Žinau, kad leidyklos man atsakys, kad vadinamas pažengęs skaitytojas jau yra pakankamai išprusęs pats ieškoti didžiųjų atradimų. Bet čia kaip ir meilės santykiuose. Reikia nuolatinio dėmesio ir palaikymo.

Tai nebuvo visuotinė taisyklė. Bet šiaip, pastebėjimas.

Va, čia mano buvusi grupiokė atveria Romain Gary knygas būsimai skaitytojai. Malonus netikėtumas išsyk pamatyti mielą žmogų ir mielą rašytoją. Pamaniau, kad pasidalinsiu nuotrauka. Labai jau švelniai Dovilė laiko „Dangaus šaknis” (jei neklystu).

Tik atėjusi į knygomis nukrautų palečių pilnas sales aš pirmiausia viską apeidavau gana spėriu žingsniu. Pernelyg ilgai nestoviniuodama, kad pagauta euforijos neišleisčiau visų turimų pinigų prie pirmojo staliuko. Antrą ratą eidavau jau lėčiau, pavartydama kai kurias knygas. Trečią kartą išsitraukdavau piniginę. Kitą dieną viską peržiūrėjau dar kartą, kad ko nors nebūčiau praleidusi ir apsisprendžiau dėl knygų, kurias atminties kartotekoje pasižymėjau klaustuku. Mano laikas baigiasi. Tuoj turėsiu nusivalyti lūpų dažus ir nusivilkti tutu. Laukia kitas gyvenimas, tad turiu baigti.

Dar tik pridursiu, kad Vilniaus knygų festivalis man tikrai patiko labiau nei Vilniaus knygų mugė. Mažesnis mastas. Mažiau žmonių. Kompaktiškiau ir jaukiau. Be to – ruduo, o ne stingdanti žiema. Kažkaip manau, kad ruduo tokiam renginiui yra tinkamesnis, žinot, nostalgijos aura, gelsvi tonai, vis dar šiltas vėjas.

(čia įrodymas, kad tikrai buvau ir nieko neišsigalvojau)

Festivalis truko tris dienas. Pati jame buvau gana neilgai – dalį penktadienio ir dalį šeštadienio. Norėjau suderinti pasiknyginimą ir pasižmoginimą. Tas visai gerai pavyko. Mat net žmonėdamasi pernelyg toli nuo literatūros nenukrypau.

(Prieš man išvažiuojant Miglė paskaitė apie šauniuosius riterius)

Jei šiemet nebuvote – tikėkitės, kad festivalis Vilniuje užaugs ir kitais metais.

Nepaminėjau, kad jis užaugo iš mažo knygyno „Eureka”.

Čia festivalio tinklapis o čia Miglės namai, kur galima rasti Šekspyrą ir beždžionę (bei kitų gyvūnėlių).

Visas nuotraukas dariau pati. Išskyrus saviškę (Ačiū, Ežių Princese!).