Traukiu iš lentynos beveik metus minintį pokalbį su filologe, miesto tyrinėtoja Jovita Saulėniene. Su ja kalbėjomės dviejų jos ir kolegės vertėjos Rasos Tarik parengtų tomų apie Klaipėdą, „Nugrimzdusi Klaipėda” išleidimo proga. Jį pilną rasite 2014 m. kovo mėn „Durų” numeryje, 55-59 p.
Pirmąjį „Nugrimzdusios Klaipėdos” tomą 2009 m. išleido „Drukos” leidykla, antrąjį – 2015 m. „Eglės” leidyklą. Kaip skaitytoja šiek tiek apgailestauju dėl to, kad aplinkybės lėmė, jog abu tomai gimė skirtingose vietose. Dėl to knygos vizualiai labai skirtingos. Nepaisant to, „Nugrimzdusi Klaipėda” yra puikus šaltinis ieškant gyvybės pėdsakų miesto istorijoje – čia sugulę senųjų miesto gyventojų laiškai, prisiminimai, dienoraščiai, pasakojimai. Rasite R. Vagnerio pabambėjimą, kad buvimas Klaipėdoje „mano meninei raidai buvo vėjais praleistas laikas” (85 p. I tomas), Prūsijos karalienės Luizės laiškus, Otto von Bismarck’o pastabas apie miestą ir t.t.
Abu „Nugrimzdusios Klaipėdos“ tomai yra dvikalbiai. Sakykite ar daug užsienyje esančių senųjų šio miesto gyventojų ir jų palikuonių domisi Klaipėda?
Teko dirbti S. Dacho namuose „Vokiečių žinių“ redaktore ir namų direktore. Taip susipažinau klaipėdiškiais. Vokietijoje jie yra susibūrę į atskiras kultūrines grupeles, priklausomai nuo to, iš kur kilę (pavyzdžiui, iš Pagėgių, Klaipėdos), kas jiems vadovauja.
Išeiviai iš Klaipėdos krašto, arba memelenderiai, labai brangina savo tėviškę. Man labai rūpėjo pasiaiškinti šią sąvoką, suprasti, ką klaipėdiškiams ji reiškia. Nesu patyrusi didesnio pažinimo džiaugsmo, kai teko po šį kraštą pakeliauti su vokiečių bendrijos nariais. Kiek daug jie žino… Jie žino žmonių gyvenimo istorijas, žino kiekvieno medžio, šulinio istorijas. Su nepaprasta meile apkalba kiekvieną akmenėlį. Ir viso to netekta. Tada supranti, kokia skausminga šio krašto istorija, kiek sugriautų žmonių likimų, kaip skaudžiai jie paliesti ir kaip nepaprastai jautriai reikia eiti prie šios temos.
Atsakymas į Jūsų klausimą – taip. Tų žmonių dar yra nemažai, bet jie jau išeinantys.
Noriu savo knygas vadinti kultūros ekologijos knygomis. Atmintis verčia atsigręžti į praeitį, išsaugoti prieraišumą namams, šeimai, kalbai – viskam, kas duota ne tik tėvų, bet ir iš aukščiau. Tai yra svarbu, ir man atrodo, kad to nepaprastai šiandien trūksta. Suprantu ir tai, kad dalis skaitytojų gali nepriimti šių knygų, kad jose – jiems pernelyg seni laikai.
Jūsų knygose skaitytojas susiduria su subjektyvia tiesa – tuo kaip istoriją išgyveno vietiniai. Laiškai, prisiminimai – kai kurie tekstai rašyti esant mieste, kai kurie jį prisimenant iš laiko ir erdvės distancijos. Tokiu atveju galima justi juos dengiančią nostalgijos patiną. Ji kai kuriuos dalykus išryškina, o kai kuriuos nublukina. Kaip manote ar ta stipri nostalgija kiek neiškreipia meilės miestui atspindžio, net ir subjektyvios tiesos?
Taip. Bet kita vertus net ir atsiminimuose yra labai daug informacijos. Turbūt pastebėjote, pasakojimai knygoje yra labai informatyvūs. Tiek visokių detalių, kurias pasakotojas tikrai mato ir tave, skaitantį, jomis įtikina. Net nebegalvoji, ar nostalgijos spalvos užgožia realybę. Kita vertus mes labai mažai žinome apie miesto gyventojus. Žinome tik žymiuosius. Būtų nepaprastai įdomi studija apie miesto žmones, jie labai daug ką sukūrė, kai kas išlikę ir iki šių dienų. Skirtingas pasakojimo žanras ir stilius (nostalgiškas, realistiškas, kartais su humoru) parodo žmogaus prigimtines savybes. Tai be galo įdomu. Man visada norisi vaivorykštės, įvairovės. Skaitydamas kiekvienas atsirinks patikusius grūdus, bet visi kartu jie parodo žvilgsnių į miestą įvairovę.
Jūsų minima vaivorykštė „Nugrimzdusioje Klaipėdoje“ šviečia ryškiai, net vilioja pasiduoti praeities apžavams, sudvejoti savo laikmečiu. Bet gal toks išraiškingas kalbėjimas apie miestą iš dalies yra lemiamas to meto literatūrinės tradicijos, kitų rašytinės raiškos taisyklių nei mūsiškės?
Manau, kad Klaipėdos literatūrinė tradicija daugiau ar mažiau žinoma nuo XIX a. Šiandien rašančių apie nūdienos miestą ar jo tradicijas tikrai labai nedaug, galima paminėti vieną kitą poetą. O tuomet buvo daug rašančių apie miestą ir visi rašė lyg ir neatsižvelgdami į tradicijas. Arba mes jų tiesiog nežinome. Daugiausia tie rašantieji buvo žurnalistai – smalsūs, viskuo besidomintys.
Man atrodė ir dabar atrodo, kad pats klaipėdiečių charakteris buvo labai gyvas, jie pasižymėjo nepaprastai judriu, aktyviu gyvenimo būdu. Mėgo eiti į svečius, į užmiestį, vaikščioti. Būtent dėl judraus gyvenimo būdo ir iš jo viskas liejosi. Tai asmeniška, dėl to negalima įvardinti literatūrinės tradicijos.
Dauguma knygoje panaudotos medžiagos buvo nugulę „Memeler Dampfboot“ laikraštyje. Matant tokią tekstų koncentraciją neišvengiamai kyla mintis, kad gal jie patys suformavo šią unikalią, vėliau pražuvusią rašymo tradiciją. Tai be galo įdomus klausimas, susimąstysiu apie tai.
Kaip manote, ko reikia, kad santykis su miestu taptų toks gilus, juk dabar Klaipėdoje taip pat gyvena žmonės, dirba, augina vaikus?
Mūsų visiškai kitas gyvenimo būdas. Senieji gyventojai labai daug bendravo. Taip pat negalime pamiršti, kad kalbama apie Prūsiją – pagrindinis principas joje buvo „Ordnung ist Ordnung“, tvarka yra tvarka. Senesniais laikais viskas buvo nustatyta, pamatuota – kiek galima švęsti, kiek turi trukti laidotuvės, kiek alaus statinių galima išgerti. Pažiūrėjus į XIX a. pirklių dienotvarkę, matyti, kad 16 valanda jiems buvo šventa – einama į Biržos namus ir t.t.
Pakanka pažiūrėti, kokios būdavo jų šventės. Pavyzdžiui, medžiotojų. Uniformuoti, su dūdomis žygiuoja į Tauralaukį – susirenka mažiausiai 3000 žmonių. O kas darydavosi Dainų šventėse?! Bažnyčiose vykdavo koncertai, lankydavosi žymiausi Berlyno atlikėjai, koncertai viešbučiuose ir t.t. Pavyzdžiui, kai atplaukdavo garlaivis „PREUSSEN“, Melnragėje jį sutikdavo žmonės – minios žmonių. Minios.
Nenoriu idealizuoti praeities ir supaprastini dabarties, bet skirtumas juntamas.
Gal tiesiog gyvename tokiu pereinamuoju laikotarpiu, kai reikia daugiau pakovoti už būvį, esame labai užsidarę vieni nuo kitų, trūksta bendravimo.
Džiaugiuos, kad šiuo metu susidomėjimas istorija stiprėja, gerai, kad atsiranda tokios knygos apie Klaipėdos praeitį gerai, kad grįžta rašiusių apie Klaipėdą žodžiai. Juk galima pataisyti juos nuklydusius, pakritikuoti, bet jie jau yra šalia mūsų.
Kaip manote, kaip ir per ką dabartinėje Klaipėdoje galima geriausiai pajusti senąją miesto dvasią?
Man atrodo, kad Klaipėdos dvasią jaučia tas, kuris daugiau ar mažiau domisi istorija. Deja, istorija ir atmintis yra reikalingos ne kiekvienam. Kiek tokie dalykai rūpi eiliniam Klaipėdos gyventojui? Nežinau. Dėl to tokios knygos reikalingos. Dėl to jas vadinu kultūros ekologijos knygomis.
Prisipažinsiu, kartais man pačiai senoji Klaipėda atrodo gyvesnė nei dabartinė.
Labiausiai gaila dingusių dalykų. Pakėlęs praeities medžiagą matai, kiek daug visko buvo, kiek visko dar galėtų būti. Štai, Miunhauzenas net du kartus važiavo pro Klaipėdą, nakvojo „Baltų kieme“. Karaliaučiuje sukurti šio herojaus įdomūs maršrutai, Lenkijoje taip pat yra Miunhauzeno takai. Tai traukia turistus.
Arba parašai, kad mūsų mieste lankėsi caras Petras I, kad čia patyrė nuotykių – tuoj atsiranda netikinčių skaitytojų, kaltinančių išsigalvojimu. Atrodo, kad yra grupė žmonių, kuri tiesiog negali priimti istorijos – ji jiems paprasčiausiai atrodo nereali.
Yra senoji Klaipėda ir yra dabartinė Klaipėda. Miesto istorija vargiai susiliečia su miesto dabartimi. Ar Jums svarbus miesto vientisumo klausimas?
Iš tiesų tie miestai yra skirtingi. Ir visada patogiau atsigręžti į praeitį. Manau, kad esate teisi, praeitį reikia stipriau sieti su dabartimi. Juk galima ir atskirai kalbėti apie šiuolaikinę Klaipėdą, tai yra, nebijoti pasakyti, kad esame naujieji miesto gyventojai, čia atsikraustę po 1945 m., kuriantys savo miestą. Pasakojant pakaktų paminėti išlikusius istorinius ženklus.
Galima žiūrėti į jūrą iš kranto arba galima žiūrėti iš jūros į krantą. Tas pats ir šiuo atveju – ar iš praeities į dabartį, ar iš dabarties į praeitį. Fiksuojant pokyčius galima nutiesti tiltą tarp praeities ir dabarties.
Man labai patinka senosios adresų knygos, kur nurodytas vienas iš Klaipėdos simbolių – švyturys. Į jį patekti gali eiti per parką ar per Vitę. Tik skiriasi, ką eidamas pamatysi. Vadinasi, tas maršrutas jau yra raktas, kuriuo galima atverti tiek praeities, tiek dabarties vartus.
Leave A Comment