Iš tikrųjų tai čia tiesiog įkėliau asmeninį FB postą (kartais be gėdos ilgų parašau) iš 2019 m. rudens. Keliu dabar, nes pamačiau, kad „Aukso žuvys” yra lietuviškai išleidę Andrus Kivirähk „Žmogus, mokėjęs gyvačių kalbą”. Baisiai apsidžiaugiau nes tai – tikrai puiki knyga. Įdomu, kaip ji suskambės lietuviškai – pati skaičiau anglišką vertimą.

Žodžiu, važiuoju n-tąjį kartą per Estiją ir staiga galvoju – skaičiau ar neskaičiau kokią estų knygą. Labai susirūpinau, kad greičiausiai neskaičiau ir greituoju būdu įsigijau vieną su nelabai gražiu viršeliu, bet labai gražiomis liaupsėmis.
Knyga Estijoje pasirodė 2007, bet mane pasiekė tik dabar. Net bijau žiūrėti ar buvo lietuviškas vertimas, nes jei buvo ir nežinojau. Nesvarbu, kad estai šventė šią knygą, kad ją skaitė ispanai, vokiečiai, rusai, prancūzai ir kiti. Nežinojau ir tiek.

Knyga pasakoja apie senovės Estiją – tą, kurios tankiuose miškuose gyveno tauta, kalbanti gyvačių kalba. Ši kalba leido estams valdyti gyvūnus – jodinėti ir melžti vilkus, pasikviesti elnią susimanius valgyti ir t.t. Kol vyrai kariavo estės mezgė romanus su lokiais, naktimis vanodavosi mėnulio dulkėmis sulipusios į aukštas pušis. Vyrai tarp kitko irgi įdomūs, kadaise turėjo nuodingus dantis ir mokėjo į pagalbą prisišaukti galingąją šiaurės varlę (na iš tiesų ta būtybė lyg ir drakonas, bet sako, kad pažodžiui išsiverčia kaip varlė).

Man patiko kaip Andrus Kivirähk rašo. Jo pasakojimas, net jei ir mitiniame laike – neįtvirtina senojo pasaulio tvarkos, bet negailestingai dokumentuoja to pasaulio pabaigą. Laisvi ir išdidūs miško žmonės vienas po kito išeina gyventi į kaimus lygumose, lenkia nugaras laukuose, pamiršta savo miško namus ir net abejoja ar iš tiesų įmanoma kalbėti gyvačių kalba. Ilgametės tradicijos nunyksta ir pasiduoda pokyčiui. Prasidėjusio proceso sustabdyti neįmanoma – nei jei išeisi į beviltišką paskutinį mūšį, naikinsi kaimus ir pilis, skersi riterius, vienuolius ir kaimiečius – laiko atgal neatsuksi.

Patiko knygos ritmas – kapotas toks – lyg ir ramu, bet kai drioksteli kas nors. Prisipažinsiu, kad skaitydama žaidžiau tokį žaidimą, bandžiau nuspėti, kada bus sekantis kritinis momentas, bet vis tekdavo pasiduoti, nes fuck, A. Kivirähk ir vėl kirto kampą. Ir dar labai patiko gana riebi kalba, atsiprašau draugės, negalėjau susilaikyti ir siuntinėjau snapshotus apie tai kaip išlaikyti jaunystę praryjant galingą vėjo gūsį ir jį išleidžiant pušis nulenkiančiu bezdalu.

Perskaičius be visų kitų dalykų pagalvojau, kad matyt kažkada A. Kivirähk kalbėjosi su kokiu estu, kuris jam eilinį kartą pasakojo, kad jei ne kryžiaus žygiai – estai dabar ohoho kokie būtų. Iki šiol mūsų šalyse tebejaučiamas labai stiprūs sentimentai pagoniškai praeičiai, kartais įgyjantys net radikalias formas (pvz, šiemet buvau Kartenos festivalyje – lyg ir viskas OK, bet girdžiu per mikrofoną kažkas šaukia, kad štai ši kardais mojuojančių rekonstruktorių kova bus kova už baltiškas vertybes, prieš visų blogybių invaziją iš Europos. Ir niekas iš vedėjų kaip nors gražiai nenutraukė ir nesupakavo to šūkautojo.).

Žodžiu, man skaitant atrodė, kad knyga parašyta protingai. Galima išskaityti ir didaktinį elementą „reikėjo savo miškuose likti ir toliau ant vilkų jodinėti ir su gyvatėmis kalbėtis, va tada tai būtume gyvenę”, bet galima ir kažką kitką rasti, „taip taip, senais laikais geriau buvo, ir ant vilkų jodinėjome, ir su gyvatėmis kalbėjomės.. kurgi”