(B. Chatwinas buvo savo laikmečio žvaigždė. Jo knygos „In Patagonia“ (1977) ir „Songlines“ (1987) buvo labai populiarios. Tebėra leidžiamos ir šiandien. Nieko nebuvau apie jį girdėjusi. Iki Songlines atėjau tiesiai per aplinkui, besidomėdama senovės polineziečių navigacijos technika.)

Gal jų žodyne ir nėra žodžio skirto apibūdinti laikui, bet jie lyg niekur nieko prisimena pasaulį prieš tūkstančius metų. Neblogai ar ne? Kalbu apie vietinius Australijos gyventojus ir jų tradicines dainas. Manoma, kad tų dainų amžius apie 12 000 tūkstančių ir daugiau metų (pavyzdžiui, jose dainuojamos dabar jau išnykusios salos iš pleistoceno epochos).

Jei Australiją įsivaizduotume jos vietinių gyventojų akimis, o ne žiūrėtume per šiuolaikinį google mapsą – matytume erdvę išvagotą įvairiai vinguriuojančiomis dainų linijomis. Tomis dainų linijomis be žemėlapio, kompaso ir sekstanto senieji gyventojai galėjo lyg niekur nieko keliauti nežinomomis teritorijomis, atpažinti svarbiausius jų riboženklius. Kiekviena gentis saugojo savąją dainos linijos dalį, ji apibrėžė tai, kas jie yra, pasakojo jų ir jų pasaulio istoriją (tarsi nuolatinis tvėrimo momentas). Net jei daugybė genčių kalbėjo apie 600 kalbų – jų dainos nebuvo visiškai izoliuotos, jos ne tik skyrė gentis ir jų teritorijas, bet ir siejo.

Goompi Ugerabah piešinys

Australijos vietiniai nėra labai atviri – kai kurios dainos prieinamos tik saviems, o ir tie turi pereiti sudėtingus iniciacijos ritualus. Yra dainos, skirtos tik vyrams, yra ir moterų dainos. Iš to uždarumo yra kilę ne vienas neskanus skandalas su moderniais tyrinėtojais, kurie įgiję vietinių pasitikėjimą vėliau paviešindavo jiems patikėtą paveldu. Bene garsiausias iš tų skandalų vertas atskiros istorijos ir yra susijęs su Theodore George Henry Strehlow, kuris buvo labai gerai susigyvenęs su Arrernte genties senoliais. Taip gerai, kad šie įsileido etnografą į savo gretas – leido jam stebėti ir fiksuoti slaptus-šventus ritualus, galiausiai net patikėjo jam savo tjuringas.

Bandau paaiškinti – tjuringa (raižyta medžio ar akmens plokštelė) yra pats švenčiausias objektas, paprastai laikomas slaptoje vietoje – jis išreiškia ryšį tarp mitologinio Svajų (pasaulio tvėrimo) laiko, mitinių protėvių ir žmogaus, taip pat saugo tam tikros žmonių grupės esenciją, nenutrūkstamą ryšį tarp gyvų ir jau mirusių genties narių. Prašalaičiams tjuringa nerodoma. Kalbant apie Svajų laiką reikia suktis atsargiai, nes Svajų laikas nėra fiksuotas kažkokioje mitologinėje plotmėje – ryšys yra gyvas, procesas tęstinis. Dėl to vietiniai Australijos gyventojai labai jautriai reaguoja jei kas nors kaip nors sužaloja su protėvių svaja siejamą objektą, pvz., pajudina akmenį, kuris yra vieno ar kito protėvio tako dalis. Pavyzdžiui, neatsiklausus vietinių, jiems šventas akmuo buvo pergabentas pažymėti nacionalinio parko riboms – teko gražinti. Arba, gal girdėjote Uluru,  bene garsiausios uolos Australijoje atvejį? 2019 m. spalio pabaigoje įsigaliojo draudimas turistams kopti į ją. Tradiciniai uolos šeimininkai Anangu genties žmonės iškovojo pergalę – jiems šventa vieta galiausiai bus palikta ramybėje. Net jei kai kurios dainos, siejamos su Uluru yra per daug slaptos, kad jomis būtų dalinamasi – galite virtualiai aplankyti Uluru ir pasiklausyti ką apie ją papasakos tradicinis šeimininkas.

Ayers Rock/Uluru centrinė Australija, 1992.

OK, grįžtam prie T.G.H.Strehlow. Etnografas tvirtino, kad išmirus senoliams – nutrūko genčių saugotos tradicijos, o jis tapo vieninteliu jam patikėtų šventųjų artefaktų saugotoju. Esą senoliai juos jam perdavė nematydami jaunosios kartos potencialo. Kaip byloja istorija, jis kiek paskubėjo su išvadomis. Tas laikotarpis žymėjo tai, ką būtų galima vadinti tautiniu vietinių gyventojų pabudimu. Jie net labai domėjosi būdais išlaikyti savo kultūrinę tradiciją gyvą, o tie patys senoliai, nesvarbu ką dejavo juos lankiusiam Strehlow, mokė savo palikuonis. Tad ilgai netrukus jaunoji karta ėmė belstis pas T. G. H. Strehlow prašydami gražinti tai, kas jiems priklauso.

T.G.H. Strehlow spaudai parduotos slaptų-šventų ritualų nuotraukos yra tapę vadovėliniu etikos klausimų pavyzdžiu.

1971m. T. G. H. Strehlow išleido monumentalų veikalą, „Centrinės Australijos dainos“ („Songs of Central Australia“), kur sudėjo krūvą savo surinktos medžiagos. Šiandien šios knygos nenusipirksite niekur – nebent kokiame aukcione už dešimtis tūkstančių euriukų – knygoje buvo publikuotos slaptos-šventos dainos, kurios negalėjo būti išviešintos. Dėl to knyga išimta iš prekybės. Na, o T. G. H. Strehlow patikėtos tjuringos dabar saugomos „Strehlow tyrimų centro“ (The Strehlow Research Centre), kuris priklauso Centrinės Australijos muziejui (Museum of Central Australia) saugyklose. Jų šiaip sau atėję iš gatvės taip pat nepamatysite. Šiuo metu vyksta repatriacijos projektas – jei kreipiasi objektų tradiciniai šeimininkai ir jei pavyksta įrodyti jų teisėtumą – objektas gali būti jiems gražinimas. Kad tai nutiktų turėjo praeiti ne vieni metai aštrių konfliktų tarp vietinių, Australijos valdžios ir Strehlow palikuonių.

Dabar pripažįstama, kad dainų linijos yra įspūdingos apimties paveldas. Bet dar visai neseniai jos dažnai buvo nesuprantamos. T. G. H. Strehlow žavėjimasis greičiau buvo išimtis nei taisyklė. Kai vietiniai Australijos gyventojai pasidalindavo su prašalaičiais dainų linijų fragmentais netrūko manančių, kad protėvių svajas dainuojantys tekstai yra beverčiai, neturintys jokios prasmės. Tai iš dalies galima sieti su dainų kompleksiška reikšme. Kaip savo tekste „The Monthly“ žurnale rašė Richard Cook, „įveikti šiuos intelekto monumentus, net aprėpti jų ribas yra beveik neįmanoma. Dainų linijos nėra tik dainuojami eilėraščiai. Tai teisės dokumentai, geneologijos archyvai, žemėlapiai ir žemėlapių legendos, floros ir faunos aprašai, navigacijos sistemos, religiniai ritualai, užkalbėjimai, istorijos knygos, atminties rūmai, beribės ceremonijų kombinacijos, žinios ir filosofija, kurios negali būti lengvai analogizuojamos su kita kultūra“.

Bruce Chatwin, 1984. Ulf Andersen fotografija.

Kai Bruce Chatwin atvyko į Australiją jis jau buvo žinomas dėl savo įspūdingos, naują rašymo apie keliavimą būdą atvėriusios knygos „In Patagonia“. Pirmiausia kaip meno vertintojas ir tik vėliau kaip keliautojas išgarsėjęs autorius buvo apsėstas idėjos, kad žemdirbystė – didžioji istorijos klaida ir kad žmogaus prigimtis yra klajokliška. Keliaudamas po pasaulį jis ieškojo kontaktų su nomadais, bandė suprasti judėjimo poreikį ir prasmę, stebėjosi tuo, kaip klajokliai gyvena neslegiami didelių materialinių poreikių, mokėdami po savęs nepalikti jokio pėdsako. B. Chatwinas svarstė, kad klajokliškas gyvenimo būdas buvo būtent tai, kas į priekį varė visą žmogišką istoriją. Be to, žiūrint į žmogaus istoriją – sėslus jis visai neseniai.

At night, lying awake under the stars, the cities of the West seemed sad and alien – ant the pretensions of the ‚art world‘ idiotic. Yet here I had a sense of homecoming. (naktį gulint po žvaigždėmis, Vakarų miestai atrodė liūdni ir svetimi, „meno pasaulio“ pretenzijos – idiotiškos. Bet čia jutausi esąs namuose)., – rašė viešėdamas pas Sudano klajoklius.

Išgirdęs apie archaiškąsias dainų linijas B. Chatwin tikėjosi, kad jos padės galutinai iššifruoti klajoklius. Atsakyti į klausimą, kieno balsas jį patį nuolat kvietė keliauti, judėti pirmyn. Australijos senbuvių protėviai gimė dainuodami – jie pakilo ir keliavo per žemyną, dainuodami jį tvėrė, įvardijo dainomis visas gamtos formas ir elementus. B. Chatwiną be abejonės kabino tai, kad Australijoje tebegyveno žmonės, kurie net po tūkstantmečių tebedainavo protėvių dainas. Tai buvo gyva tradicija – slapta, sunkiai suprantama, bet gyva.

„In Aboriginal belief , an unsung landi s a dead land: since, if the songs are forgotten, the land itself will die“ (Pirmieji gyventojai tikėjo, kad neišdainuota žemė yra mirusi žemė: taigi, jei dainos yra pamirštos – pati žemė numirs).

„The Songlines“ įvardijama kaip viena svarbiausių knygų apie Australiją, kai ji buvo išleista ji sulaukė didžiulė populiarumo. Tai reiškia atsirado daugybė žmonių, kurie sužinojo apie dainų linijas, susidomėjo jomis. Įdomu tai, kad nors „The Songlines“ buvo įvardijama kaip neįtikėtina kelionių dokumentikos žanro knyga, B. Chatwinas kratėsi tokios etiketės, garsiai deklaravo, kad tai yra grožinės literatūros kūrinys. Jis rėmėsi faktais, bet kurdamas knygos pasakojimą su jais elgėsi labai laisvai (beje, priešingybė kitam super garsiam kelionių rašytojui, Ryszard Kapuściński, kuris savo dokumentinėse knygose melavo ne vieną susitikimą su istorinėmis asmenybėmis).

Užsimojęs rašyti apie dainų linijas B. Chatwinas Australijoje praleido tik kelias savaites ir iš tiesų beveik nebendravo su vietiniais gyventojais. Jo susitikimai su jais gana sporadiški. Apie vietinius ir jų dainas jam pasakojo įvairūs interpretatoriai. Kita vertus, B. Chatwinas buvo labai jautrus stebėtojas – jo kuriami žmonių portretai labai gyvi. Jis daugiau dėmesio skiria žmonių aprašymui nei centrinės Australijos gamtai. „The Songlines“ knyga, ką apžvalgose ir komentaruose pripažįsta ne vienas skaitytojas – romantiška ir įkvepianti kelionių troškulį. Bet B. Chatwinas išvengia vietinių Australijos gyventojų poetizavimo – gal jie ir saugo seniausią vis dar gyvą iš lūpų į lūpas perduodamą kultūros tradiciją, bet jie taip pat kamuojami alkoholizmo, priklausomybės nuo nartkotikų, paskenę skurde, atsidūrę civilizacijos paribyje. Įstrigo momentas kai B. Chatwinas prisiskaitęs apie vietinių Australijos gyventojų medžioklės ypatumus įsiprašo medžioti kartu. Jis skaito apie pagarbą gamtai, senovinius ginklus, bet jo kompanionai jį pasiima į barškantį automobilį ir kengūras medžioja… tiesiog mėgindami jas nudaužti automobiliu. Šiaip ne taip pribaigę vieną kembūrą ją galiausiai palieka gulėti ant kelio – nes ji per sena valgymui. B. Chatwinas nesikiša, niekaip neišsiduoda kaip jį paveikia tokia patirtis, bet pakviestas į medžioklę ir kitą dieną sako „ne“.

Alice Springs centrinėje Australijoje. Nuo čia prasidėjo B. Chatwino pažintis su Australijos vietiniais gyventojais.

B. Chatwinas taip pat nenurašo vietinių gyventojų – net jei jie vakariečiui gali pasirodyti purvini ir tingūs, jis junta jų orumą. Aprašydamas savo susidūrimus su vietiniais jis įtraukia istorijas kaip jie ramiai atmuša jo klausimus, ignoruoja jį, arba jam nurodinėja (pvz., keisti padangas, parūpinti maisto ar pan.), nerodo jam jokio ypatingo dėmesio. Tai autentiški, autonomiški žmonės ir klysta tie, kas paskuba juos nuvertinę nurašyti. Vietinių gyventojų meną supirkinėjanti galerijos savininkė derasi dėl kūrinio kainos su jo autoriumi, autoritetingai siūlo jam kelis šimtus, o tas ramiai paprašo daugiau nei tūkstančio dolerių. Moteris pasipiktinusi reikalauja pasiaiškinti dėl beprotiškos sumos. Tapytojas atkepa, kad jei ji gali jo darbus savo galerijoje pardavinėti po šešis tūkstančius dolerių – atitinkamai gali susimokėti ir jam.

Skaityti B. Chatwiną įdomu – rašydamas apie Australiją jis įpina gausybę istorijų iš viso pasaulio. Netikėta ir pati knygos struktūra, antroji jos dalis yra koliažas iš begalės užrašų knygelių – užrašai iš viso pasaulio apie klajoklius ir klajoklišką gyvenimą. Kalbant apie užrašų knygeles, „Moleskin“ užrašų knygelių gamintojai už savo populiarumą turėtų būti iš dalies dėkingi B. Chatwinui – pastarasis rašė, kad galėtų pamesti pasą, bet ne savo paryžietiškas užrašų knygeles moleskinus (įrištas oda).

„White men, he began, made the common mistake of assuming that, because the Aboriginals were wanderers, they could have no system of land tenure. This was  nonsense. Aboriginals it was true, could not imagine territory as a block of land hemmed in by frontiers: but rather as an interlocking network of lines or ways through. All our words for country, he said, are the same as the words for line. <…> Before the whites cme, he went on, no one in Australia was landless, since everyone inherited, as his or her private property, a stretch of the Ancestor‘s song and the stretch of the country over which the song passed. A man‘s verses were his title deeds to territory . He could lend them to others. He could borrow other verses in return. The one thing he couldn‘t do was sell or get rid of them“.

Pabaigai: Ieškodama informacijos apie B. Chatwiną supratau, kad jis pats buvo kaip koks nuotykių knygos personažas – jo gyvenimo būdas, stilius, erudicija. Retas kas rašydami apie jo knygas sugeba nutylėti paties autoriaus asmeninio gyvenimo margumą ir laisvę. Dėl to dabar ieškau, kur atkasti Wernerio Herzogo filmą „Nomad: in the footsteps of Bruce Chatwin“.

Kažkaip nesistebiu, kad B Chatwinas buvo bene vienintelio dokumentinių filmų režisieriaus, kurį atpažįstu vien filmuose išgirdus jo gedulingą balsą, draugas (jie susipažino Australijoje). Kaip ir nesistebiu, kad B. Chatwinas pažinojo garsųjį fotografą Robert Mapplethorpe ar Salman Rushdie – kai pastarasis atėjo į B. Chatwino laidotuves buvo ką tik paskelbta fatva (rašytojas už „Šėtoniškąsias eiles“ buvo nuteistas mirties bausme) ir laidotuvių svečiai patarė S. Rushdie laikyti galvą nuleistą, kad jo kas nenukeptų. Sako, dėl to laidotuvės buvo labai dramatiškos.

B. Chatwin mirė nuo AIDS 1989 m., jam buvo 49 m.

Nuorodos tolimesniam pasidomėjimui:

Skandalas kai viena britė norėjo parduoti tjuringą.

Apie T.G.H.Strehlow detektyvą.

Apie slaptų-šventų artefaktų repatriaciją.

Apie B. Chatwiną pasakoja jo knygos „In Patagonia“ redaktorė.

Uluru draudimo reikaliukai.