Kas čia tėra – nulėkt iki Palangos

Visi žino, kad Kaunas yra labai lietuviškas miestas. Bet ar kada atkreipėte dėmesį, kad ir Palanga tokia pat?

Vilos, medžio drožiniai, kunigaikščiai ir kunigaikštienės… Pavyzdžiui, čia ir Vytautas, ir Birutė kartu (Vytauto gatvė, o Birutės klubas).

Vakar kartu su mažuoju važiavom į Palangą susitikti su drauge iš Vilniaus, Aiste Paulina. Ir šiaip karts nuo karto ten nuvažiuoju. Pakeisti aplinkos. Aišku, geriausia ten lankytis pavasarį ar rudenį – kol dar neįjungtas didingiausio kurorto režimas. Nors pernai buvom ir vasaros viduryje. Prisimenu, priverčiau Didįjį šeimos žmogų pražingsniuoti Basanavičiaus gatve. Tai buvo nuostabi akademinė patirtis – vakarinės suknelės, sportinė apranga, bikiniai pridengti parmatomomis skaromis. Neįtikėtinas stilių derinys. Bet gal nesišaipysiu. Mat vakar Aistė buvo apsirengusi kaip paprastas žmogus – džinsais, o aš pasipuošiau savo vestuvine suknele (nejuokauju).

Pati save ištrėmiau į Klaipėdą. Net labai entuziastingai. O dabar gana dažnai liūdžiu, nes nutolau nuo visų puikių damų Vilniuje. Jos neįtikėtinai protingos ir dalijomės daugiau mažiau bendrais interesais. Pokalbiai su jomis stipriai stimuliuodavo smegenis (bent jau kol nepereidavau prie nešvankų temų). Klaipėdoje nėra blogai – čia irgi yra labai gerų draugių, bet dažniausiai su jomis kažkodėl gnaibom vyrus ir vaikus… Gal taip ir turi būti realijos, aktualijos.

Bet gal gana verkti. Nes gražiąsias Vilniaus damas karts nuo karto susitinku. Juk svarbu kokybė, o ne kiekybė. Štai ir su Aiste praleidau visą pusdienį. Ne tik su Aiste. Maia taip pat reikia priskaičiuoti.

Kol Mažasis šeimos žmogus miegojo, pasivaikščiojome ir pakalbėjome. Aistė, būdama menotyrininkė, akimirksniu rado progą mane suvesti su menu. „Ramybės” galerijoje eksponuojama Eglės Kuckaitės tapyba ir grafika bei tekstilininkės Jūratės Kazakevičiūtės minkštos skulptūros („Transformacijos. Dialogas su gamta”). Man patiko būtent pastarosios. Preciziškos, siurrealistinės ir labai gyvos. Pasižiūrėkite patys.Periferijoje girdėti Aistės balsas. Ji aiškina, kad šioms skulptūroms reikia daugiau erdvė. Per visą galerijos patalpą turbūt pakaktų dviejų.

Kaip supratau eksponuojami skirtingo „amžiaus” kūriniai. Mat vieni buvo kūno spalvos, o kiti ryškūs, kaip negrabiai įvardijau „avatariški”. Čia pastarųjų nerodysiu. Buvo prieš langą – sunku nufotografuoti.

Dedu paskutinę. Vos susilaikiau nepabučiavusi.

Gal girdėjote, šiemet Palanga yra kultūros sostinė. Įsivaizduokime minutei jei vasarą lauko kavinėse nebumbsėtų pats pigiausias popsas, jei girdėtųsi jūra, vėjas, paukščiai, medžių lapai… Jei žmonės ilsėtųsi ne bėgdami nuo savęs, o pabūdami su savimi. Visai kitokio kurorto galimybė. Ir jis visai galėtų egzistuoti. Įsivaizduoju jį kai vaikštau Palangos botanikos parke, apytuščiuose tolimesniuose paplūdimiuose ar kaskart užsukdama į „Ramybės vilą tradicija tapusios kavos.

Tik ten ją patiekia gražiuose dideliuose puodeliuose. Su „nepriderintomis” lėkštutėmis ir cukrinėmis. Retro šarmas.

(čia va, pagaliau matote Aistę Pauliną Virbickaitę). Dar spėjome pakalbėti apie rašymą. Kokie turėtų būti tekstai apie meną – sausi akademiniai, naudojant visus įmanomus teorinius instrumentus, kuriais mus apdovanojo studijos universitete, ar patrauklūs, paprasti, gebantys sugundyti kuo didesnį skaitytojų ratą.  Iš savo žurnalistinio pagrindo esu visomis keturiomis už prieinamumą plačiai visuomenei. Kaip suprantu Aistė taip pat pasisako už tą patį. Ne tik pasisako, ji jau ir įvaldžiusi auditorijos viliojimo meną. Dedu nuorodą į vieną jos tekstų „Delfi”. Taip, įsivaizduojate – „Delfi”! Kur ritasi šis pasaulis… Aš noriu ristis kartu. Bet dar daug mokytis…

Paskui atbudo mažas vaikas. Ir mes nieko daug nebepabendravome, mat turėjau vaikyti nepaprastai smalsų savo pagrindinį herojų nuo viešbučių papuošimų, įvažiavimų užtvarų, dekoratyvinių akmenų krūvelių (kas su tais akmenimis – kiekviena kavinė po pusę priekabos akmenų pasipylus!).

Tiek tos kelionės. Buvo gana vėsu. Labai mažai žmonių. Neveikė atrakcionai. Ir nebuvo fotografų su išnuomojamomis  papūgėlėmis, smaugliais ar beždžionėmis. Bet buvo ramu ir žalia.

Čia dar kartą Aistė visu gražumu. Dabar prisiminiau, kad  mes kažkada buvome nutarusios, kad ketvirtadienį rytais reikia susitikti ir gerti šampaną. Mmm..

O aš eilinį kartą atsiprašau už padriką įrašą – pastaruoju metu labai nėra laiko. Sapnuoju automobilius ir šviesoforus. Turiu susikaupti ir parašyti tekstą apie skulptūrų parką. Pabaigti skaityti R. Gary „Pseudo”. Užsiveisti palangių darželį… Pradėti planuoti savo tolimesnę veiklą.

Gero savaitgalio draugai! Tegu jame bus gražių šunų (ar kačių), knyga ir kažkieno kito ruošti pietūs.