Klaipėdą lankė A. Marčėnas ir J. Baranova

(Įrašas vėluoja vieną dieną. Per neapsižiūrėjimą renginyje buvau su nusibaigusiu fotoaparatu. Teko palaukti dieną, bet Asta Esu draugiškai ištiesė pagalbos ranką – jai ir dėkoju už gražias fotografijas)

Vaikas taškosi vonioje, mano pačios alkūnės netelpa ant stalo, nukrauto knygų, užrašų ir straipsnių kopijų šūsnimis. Vakaras namuose. Toks pat kaip visi. Išskyrus tai, kad prieš kelias valandas grįžau iš Klaipėdos viešosios bibliotekos meno skyriuje vykusio susitikimo su poetu Aidu Marčėnu bei profesore Jūrate Baranova. Parašiau ir galvoju, kaip tęsti. Lyg ir norėtųsi šabloniškai – imti matuoti poeto dydį mūsų literatūros padangėje, jo gelmę, svarbą, įvertinimus. Bet negaliu, metras pririštas prie kažkurio iš žaislinių sunkvežimių. Be to, esu tikra, patys viską žinote.

Gal tiesiog rašysiu kaip gausis.

A. Marčėnas bendravimą su auditoriją pradėjo gana liūdnomis natomis – skaitydamas jau išėjusiems skirtas eiles: Jurgai Ivanauskaitei, Jonui Strielkūnui, Sigitui Gedai, Gintarui Beresnevičiui. Nesiginsiu, tokia pradžia padėjo atsikratyti minčių apie buitį likučiais. Nurimau, susikaupiau, prisiminiau ir prisiminiau ir prisiminiau. Šiek tiek atsigręžiau į laiką. Kiek galėjau, mat jam nelabai patinka pernelyg įdėmūs žvilgsniai. Gal dar truputį susijautrinau, nes čia yra – čia nėra – tiek nedaug tereikia ir nesvarbu, po savęs palieki katedrą ar tylą.

Susitikimas Klaipėdoje vyko ne šiaip sau – buvo pristatoma A. Marčėno smulkiosios eseistikos knyga „Sakiniai”. Kaip gražiai pasakė J. Baranova, pasukta neįprasta kryptimi – nuo poezijos, prie poetinio filosofinio dienoraštinio žanro. Vos pradėjusi kalbėti J. Baranova gana greitai pastebėjo, kad vakaro pradžioje skaityti eilėraščiai rado atbalsį „Sakiniuose”.  Jos žodžiais tariant, „Sakinius” gaubia laiko pojūtis – ištekančio, abejingo. Laikiškumas atsiranda per refleksiją, per asmenybes ir, žinoma, per mirtis, kurias fiksuoja „Sakinių” dienoraštį pildantis A. Marčėnas.

Bet čia vakaro nuotaika ėmė skaidrėti. Sėdėjau ir kartais pamiršdavau klausytis, mat vis užsižavėdavau taip gražiai besivystančiu J. Baranovos ir A. Marčėno dialogu. Apžvelgdama „Sakinius” profesorė knygą ir pagyrė, ir pakritikavo, ir sudomino būsimus skaitytojus. O juk pristatymuose kartais tenka visą dėmesį skirti savęs kontroliavimui (kad nepradėčiau kakta daužyti priešais stovinčios kėdės atkaltės). Žinot apie kokius kalbu – arba nesibaigiančias panegirikas autoriui (išvardijant visus jo veikalus, nuopelnus Lietuvos ir pasaulio kultūrai), arba ištęstas akademines pristatomos knygos analizes. Aj, dar yra tokie, kur viskas vyksta paprasčiau, „va, nauja knyga, džiugu, o dabar žodis autoriui„… Kiek sutirštinu spalvas, bet tegul.

Žodžiu, J. Baranova buvo ir informatyvi, ir teisinga, ir koncentruota, ir nepamiršo autoriaus bei publikos. Klausė, provokavo ir vis vertė nusišypsoti. Kol net patį A. Marčėną išjudino (kai neapsikentęs jos klausinėjimo jai atkepė, „tu kaip tas operatorius iš „Naša Raša„).

Nežinau kaip būtų buvę kitu atveju, bet turbūt J. Baranovai reikia dėkoti, jog mums buvo paskaityti keli „Sakiniuose” aprašyti pokštai iš pasivaikščiojimų jūros pakrantėmis su Vytautu P. Blože. Paminėtas buvo ir Gintaras Grajauskas. Tiesa, kaip sapno personažas, bet vis tiek.

Didysis šeštadienis

Dievo vis dar nėra. Sapnuoju. Su Gintaru Grajausku grįžtame į jo namus, girgždančiais laiptais pakylame į antrąjį plytinio namo (tarsi Klaipėdoje, bet tokio, koks yra dažnas praeito amžiaus pradžios statybos namas Vilniuje) aukštą, kur visi sutemose šviečiantys langai praviri, košiami pavasario vėjo, į lauką ištrauktomis besiplaikstančiomis užuolaidomis. Įėję pro praviras duris, randame jo žmoną (ne konkrečią, o sapno) Poeziją Wiersz-Grajauskienę ir besisvečiuojantį Marijų Šidlauską (sapne – kunigą), kuris, kaip ir ta žmona, nevykusiai teisinasi ir įrodinėja, kad tarp jų tikrai nieko nėra, nebuvo ir būti negali. Vis dėlto įtarimą kelia miegamajame nebaigti lyginti skalbiniai ir atviri rozetėje kibirkščiuojantys elektros laidai. Bet, nenorėdamas didinti ir taip tvyrančios įtampos, nieko jiems nesakau. Su ta linksma įtampa ir prabundu.

Pastebėjau, kad A. Marčėnas daugelį eilėraščių sakė iš atminties. Ir kad jis skaitė juos taip, kad buvo galima klausytis.

Kai J. Baranova ėmėsi ieškoti, kiek poetas yra filosofiškas, A. Marčėnas išsisuko pareikšdamas, kad poetas neturi būti filosofiškas, jam neturi rūpėti žinoti, kas ir kokią teoriją iškėlęs.

„Išrasti Ameriką ir atrasti dviratį„, – toks turi ir gali būti poetas.

Susitikimas pritraukė ne tiek daug žmonių, kiek įsivaizdavau, kad sutrauks. Nežinau, gal pritrūko viešinimo, gal tiek publikos ir tenorėta, gal poezija nelabai ką domina, o gal mūsų mieste po darbo žmonės nemėgsta vėl eiti iš namų.

Bet buvo gera.