Vaiko burna pilna dantų augimo. Aišku, gyvenime pravers. Bet kol kas mūsų naktys – mūsų dramos. Rytais tonizuojančias priemonės pliurinu be atokvėpio (cho – rudens sezonui, kaip kokia mėgėja barista, prisiruošiau moliūginio sirupo kavai).

Šį savaitgalį kartu su didžiuoju šeimos žmogumi buvom pareigingai išsiruošę į didžiausią savo miestelio knygyną. Galvojom pažiūrėsim, kokios aktualijos, kas skaitomiausia, kuo žmonės gyvena… Pažiūrėjom, maža nepasirodė. Knygų tiek, kad kaugės kone pro duris virsta  – visas įėjimas taip gan agresyviai Beatos kepiniais ir konservais nukrautas. Viena vertus gražu – visi įmantrius agurkėlius marinuoja, penkiaaukščius tortus kepa. Kita vertus – kiek šiurpu dėl tos virtuvės manijos. Atrodo, kad tokia forma veržiasi laukan kažkas labai negero ir tamsaus, ką laikom sugniaužę viduje. Ir lieka arba eiti į gatves ieškoti teisybės, arba kepti dar vieną torčiuką (matytumėt, kokį avietinį baltaglaistį penktadienio naktį sutvėriau pati).

Žodžiu, prasibrovėm pro kepinius iki tų „Skaitomiausiųjų”. Pirmojoje vietoje  „Sostų žaidimas”. Pagaliau pasirodė lietuviškai! Neapsimetinėsiu, kartu su zilijonu planetos gyventojų peržiūrėjau visus sezonus, net kurį laiką savo kompiuterio darbastalį puošiau pusnuogiu John’u Snow ( kai didysis šeimos žmogus išreiškė savo tvirtą nuomonę tuo klausimu, garbanotąjį John’ą operatyviai pakeitė Dumbell nebula). Nežinau ar verta komentuoti likusį sąrašą (Santa Montefiore „Po Italijos saule”, Laurent Gounelle „Dievas visada keliauja incognito, Kristina Sabaliauskaitė su savo „Silva Rerum” (abiem), Philip Freeman „Aleksandras Makedonietis”, Jean-Christophe Grangé „Sielų miškas”, Lars Kepler „Paganinio kontraktas”, Danielle Trusson „Angelologija” bei Lisa Kleypas „Svajojant apie tave”). Akivaizdu, kad skaitytojus traukia mistika, meilė, nervus dirginantis siužetas. Atkreipkite dėmesį, kad net dvi knygos su biblinėmis užuominomis pavadinimuose. Turbūt kai net kepiniai nebepadeda išsilaikyti išprotėjusiame pasaulyje, reikia perskaityti kokią knygą apie gelbstinčią Dievo ranką ar mūsų tarpe vaikščiojančius angelus.

Iš tiesų tai daug nesišaipau. Tokio tipo knygynuose kaip šis, gi visi viską perka vežimais, svarbu, kad autorius žinomas, kad filmas koks buvo sukurtas,kad drama, melodrama, paslaptingas lavonas ir gražus detektyvas. Be to, turgaus dvasia kvėpuojanti erdvė itin tiko mano pirmajam „Bibliotekos tuštybės” įrašui. Nes man patinka suknelės, o kažkam patinka mano spalvotos kojinės ir moralinės vertybės.

Gal ne visai šimtaprocentinė tuštybė pavyko, mat besimaivydama sutikau seną gerą draugą J. Lotmaną. Studijų laikais skaičiau bibliotekinį, nes neturėjau pinigų savam. Šįkart pasiėmiau jį su savimi, sakiau, „Jurijau, išnešiu aš tave iš to konservų ir angelų rojaus„. Jis nieko nesakė. Tik glaudėsi prie saulės rezginio.

Mano ne tik kojinės, bet ir batai spalvoti. Moralinių vertybių nesimato.

Lengvo pirmadienio, žmonės. Nepamirškit suvalgyti ką nors skanaus! Namie ruoštas maistas kur kas sveikesnis.