Jau žinote, kad blogų knygų Jums nerekomenduoju ir nerekomenduočiau. Pasitikite?

Gerai.

Šį rudenį „Durims“ kalbinau Marijų Šidlauską, iš dalies kaltą dėl knygos „Vartai į abi puses“ atsiradimo. Profesorės Viktorijos Daujotytės jubiliejaus proga buvo sumanyta parengti pokalbių su ja knygą. Metus trukęs dviejų mokslininkų pašnekesys galiausiai sugulė į knygą, kokių reta mūsų literatūriniame akiratyje.

47

„Vartai į abi puses“ skaitytoją įtraukia įdomia struktūra – tai iš tiesų laiškais augę pokalbiai, o ne tradicinis klausimą sekančio atsakymo formatas. Knyga jaudina profesorės atvirumu jai pasakojant apie formavusias gyvenimo patirtis, nepaprastai gyva kalba, intriguoja prisilietimais prie garsių kultūros asmenybių.

„Mūsų knyga sumanyta būtent kaip galimybė viešai pristatyti žmogaus tapsmą, Profesorės asmens portretą“, įžanginiame žodyje rašo M. Šidlauskas. Jį ir pakvietėme papasakoti apie tai, kaip gimė „Vartai į abi puses“, iššūkius ir atradimus, lydėjusius jos rengimą bei metus trukusio pokalbio su V. Daujotyte įspūdžius.

Publikuoju sutrumpintą interviu – visą jį rasite 2015 gruodžio mėn. žurnale „Durys“.

reflection

Odilon Redon, Reflection.

Kaip vyko jūsų pokalbiai? Kurią jų dalį sudarė bendravimas gyvai, o kurią susirašinėjimas? Įdomu ir tai, koks bendravimo būdas (gyvai ar raštu) buvo produktyvesnis, kodėl?

Kalbėjome maždaug metus ir įvairiomis formomis, bet daugiausiai bendravome elektroniniais laiškais. Man tai buvo gana sunku, modernių komunikacijų atžvilgiu aš prieštvaninis.

Pirmą kartą po apsisprendimo rengti knygą su profesore susitikome Biržuose vykusioje lituanistų konferencijoje. Mudu vaikščiojome aplink Širvėnos ežerą, daug šnekėjome. Būtent vaikščiojant ir užsimezgė knygos struktūriniai branduoliai. Pastebėjau, kad ji labai mėgsta vaikščioti. Kaip tie Aristotelio peripatetikai. Jos vaikščiojimas yra ir mintijimo būdas. Taip pat ir egzistencijos būdas, ir su kalba siejasi – vaikščiojant gera kalbėti. Šiuo metu nežinau kito žmogaus, kuris būtų taip tobulai įvaldęs lietuvių kalbos galias – sintaksę, ritmiką, potekstes, gebėjimą mąstyti žodžiu, žodžio pagaulumą, jo svarumą ir sykiu spontanišką virpesį. Galiu pateikti pavyzdį – būdavo, kad rašau savaitėmis, prakaituoju, kol sugalvoju klausimus. Išsiunčiu naktį vėluodamas, o kitą rytą randu, kad ji man jau atpylusi 20 puslapių atsakymą.

Viena yra žinoti, kad žmogus didelis – juk visi žinome, kas yra Viktorija Daujotytė – bet tai žinai tarsi teoriškai, dar nejausdamas gyvojo tūrio. O kai pabendrauji šitaip, pradedi justi, užčiuopti. Tai nelengva įvardinti, man tai buvo neužmirštamas dvasinis patyrimas. Gal neskambės patetiškai, jei pasakysiu, kad įgavau išminties, patyriau nerašytų žmogiško susipratimo pamokų.

Ši knyga yra daugiausiai jos įsimąstymas. Jos kalbėjimas yra patirtinis, fenomenologinis, plėtojamas augalo principu. Augalinį mąstymą profesorė perėmė iš Boriso Pasternako.

Mano nuomone tai – pakankamai įspūdinga intelektualinė autobiografija, kurią galima lyginti su Algirdo Juliaus Greimo ir Aleksandros Kašubienės laiškais ar Vandos Zaborskaitės autobiografija.

„Ar nėra taip, kad ateina toks žmogaus laikas, kai sąmonės vartai ima darinėtis į abi puses, kai esi lyg kokioje būties pusiausvyroje: jau turi praeities, jau gali ją apmąstyti, jau prisiminimų rasa vilgo pavargusias akis, bet dar turi ir ateities, dar kažkas atsidaro. Dar nenoriu sakyti, kad mano sąmonė darinėjasi tik į praeitį. Ne, dar turiu darbo, dar turiu ką veikti šiame pasaulyje, vis dar pilname spalvų ir vis dar įžiūrimų atspalvių“ 148 p

Intelektualinės autobiografijos terminas mūsuose nėra dažnai skambantis, gal galite jį kiek plačiau išskleisti skaitytojams?

Tai – tam tikras žanras. Sakyčiau, kad lietuvių literatūroje intelektualinės autobiografijos vieta gana tuščia. Turime labai daug valstietiškų biografijų, socialinių, ideologizuotų, parodomųjų, o intelektualinė – retenybė. Kodėl? Mat jai reikia intelekto, kultūrinio konteksto, asmenybės brandos.

Pirmasis intelektualinės autobiografijos bandymas galėtų būti Maironio libretas, „Kame išganymas“, kurį pats poetas laikė mylimiausiu, rimčiausiu ir geriausiu iš visų savo veikalų. Juk per literatūros kūrinius išsisakoma giliausiai ir esmingiausiai. Intelektualinėje autobiografijoje svarbiausia – žmogaus tapsmas: dvasinis, kultūrinis, intelektualinis. Tapsmas paprastai vyksta per praradimą, per skausmą, vidinę dramą. Tai yra produktyvus žanras, juk romanuose įdomiausia žmonių istorijos. Jei jos plokščios, be dvasinio, intelektualinio podirvio – nepatraukia.

apollo-s-chariot-4.jpg!HD

Odilon Redon, Apollo chariot

Minite A. J. Greimo ir A. Kašubienės „Laiškus“, prie jų kelis kartus knygoje sugrįžtama. Galima nujausti analogiją tarp „Laiškų“ ir „Vartų į abi puses“, bet jei susirašinėjimas tarp A. J. Greimo ir A. Kašubienės buvo spontaniškas senų draugų bendravimas, jūsiškis pokalbis turėjo labai aiškią intenciją – tapti knyga. Gal galite papasakoti, kaip planavote knygos struktūrą – ji augo organiškai ar iš anksto turėjote tam tikras atspirtis? Viename iš savo laiškų V. Daujotytei, beveik knygos viduryje, išsidavėte, kad vis dar nežinote, kaip viską reikės suguldyti.

Kaip ir profesorės kalbėjimas, knyga plėtojosi augališkai. Jos struktūra klostėsi po pirmųjų V. Daujotytės atsakymų. Tiesą sakant, gavęs juos buvau šiek tiek išmuštas iš vėžių. Iš atsakymų suvokiau, kad labai daug dalykų nereikia nė klausti – ji kalba pati, o jos laisvojo mąstymo stichija ir stilistika yra didžiausia pašnekesio vertybė. Sunerimau, koks tuomet mano vaidmuo, ką man daryti, procesas juk jau prasidėjęs. Profesorė pati paliesdavo jai rūpimas, aktualias temas, sugrįždavo prie jų. Kai ką akivaizdžiai išprovokuodavo, tarkim, diskusiją apie Žaliąjį tiltą.

Ir įžanginiame žodyje rašiau, kad knyga augališka, improvizuoto pobūdžio, padiktuota pačios knygos subjekto ir objekto – V. Daujotytės asmens. Mano tikslas galiausiai toks ir buvo – netrukdyti jai išsiskleisti. Knygoje daug intymaus asmeniškumo. Žinodamas kai kuriuos kontekstus ir potekstes galėjau tą asmeniškumą provokuoti, bet neužmiršau ir profesorės pamokų – ji labai subtiliai jaučia ribas. Kalbėti atvirai, bet ne atvirauti. Būti smalsiam, bet nesmalsauti. Neįsijausti į vaidmenis. Vieną iš tokių pamokų užfiksavau, ji man pasirodė labai svarbi – nerašyti to, kuo netiki. Ji tai suformuluoja tiesiai šviesiai, tai padaro įtaigiai kalbėdama apie savo pačios graužatis ir kluptelėjimus, kuriuos linkusi išdidinti.

„Pati savimi kaip persona tikrai mažai tesidomiu, neatrodau sau patraukli, išskyrus tuos retus momentus, kai einu (ne tik į kokį kalniuką, bet ir per Vilniaus širdies liniją, palei Arsenalą, Gedimino kalną, palei Vilnią, pro Katedrą ir universitetą) ir staiga pajuntu savyje ritmą, lyg mačerniškąjį ritmavimą, ir manyje (manimi) ima eiti kalba, kalbėjimas“, Vartai į abi puses, 192 p.

Kas, Jūsų nuomone, dar yra svarbaus nepaklaustų dalykų sąraše?

Yra tų nepaklausimų, ir nemažai. Tarkim, nepaklausiau arba nestumtelėjau ta linkme pakalbėti apie profesorės vizitus į Klaipėdą, paskaitas universitete, jos pastangas ir pagalbą klaipėdiškiams. Kai ji atvažiuodavo skaityti paskaitų, auditorijos būdavo pilnos. Gyveno Sportininkų gatvėje, nykiame kambaryje šiaurinėje pusėje. Pasakojo kartą, kad po paskaitų pas ją atėjo Erika Drungytė su Rimantu Kmita ir klausinėja apie tai, kas yra poezija, kas yra gyvenimas, kas yra mirtis. Vėliau abu pas V. Daujotytę rašė disertacijas. Parašė, šauniai apsigynė, tapo žinomais literatais.

Klaipėdai ji iš tiesų yra daug padėjusi, rėmusi jauną universitetą, globojusi jo ugdytinius.

Tokių prielankumo gestų patyrė daug jaunų gabių žmonių. Apskritai toks jau profesorės būdas, kad ji labiau pasitiki ne kritika, bet empatija. Globojanti ir jautri, įsiklausanti.

Redon.flower-clouds

Odilon Redon, Flower clouds.

Kalbindamas profesorę vis raginote ją atsigręžti į vaikystės laiką, kuo svarbus šis tolimas gyvenimo etapas?

V. Daujotytės mylimi žodžiai, „grįžinėjimai“, „atsigręžimai“. Iš knygos aiškėja, kad žmogaus asmenybinis branduolys yra vaikystės patirtys, kažkas pirminio, tai, kas pamatyta, išgirsta ir įsiminta visam gyvenimui. Profesorė ir pati nuolat grįžta, iš to laiko semia ir į jį atsiremia. Ten ji mato asmenybės pamatus, rankas, laikančias mūsų likimo siūlą.

„Tebegirdžiu motinos balsą, skubiai ir nenoriai atkalbantį man mano priešistorę. Žinau, kad gimiau lyg įlūžusiame laike, tamsiame jo dugne. Mano jauna motina nieko iš jo nebegalėjo tikėtis. Ir savo kūdikiui nieko. Senovinė žemaičių troba dar su moline asla tvino moterų sielvartu, ašaromis. Bet man užteko šilumos ir rūpesčio, kad įsikabinčiau“ Vartai į abi puses, 58 p.

Vaikystės laikas siejasi su vaikystės vieta, kuri šiuo atveju yra žemaitiškame areale. Jūsų nuomone, kiek svarbus buvo ir yra pofesorės tapsmui priklausymas šioms vietovėms?

Jos žymėtosios vietos yra Girgždūtės piliakalnis ir Alkupio upelis, gimtinės medžių ūksmė ir pievų takai. Vaikystės ir jaunystės kalnas turi savo vertikalę, atliepiančią ir asmenybės augimo kryptį. Šiose vietose buvo patirti išgyvenimai, kurie formuoja visą tolimesnio gyvenimo struktūrą, vertybių ir pasirinkimų sanklodą. Atkeipsiu dėmesį, kad dauguma V. Daujotytės poezijos knygų (už poeziją 2010 m. jai paskirta Jotvingių premija) parašytos žemaitiškai. Ir šiemet jubiliejiniame vakare aktorė Liucija Zorūbaitė profesorės eilėraščius skaitė būtent žemaitiškai.

Ji pati viešai niekur nesiafišuoja esanti poete, laiko šią raišką periferine, bet man atrodo, kad būtent ten skleidžiasi autentiškoji V. Daujotytės prigimtis. Ir jei skleidžiasi žemaitiškai – vadinasi, šis pasirinkimas principinis. (Kai atvykusį į Lietuvą A. Nyką-Niliūną čionykščiai rašytojai pagyrė už gražią lietuvių kalbą, šis atsakė – tai dėl to, kad lietuvių kalbos neišmokau, moku tik tarmę). Jei ji renkasi sakyti ne „senolė“, bet „babūnėlė“ – tai autentiška ir asmeniška. Toji kalba atėjo kartu su esminėmis patirtimis, su pirmavaizdžiais. Jau minėjau, kad profesorė turi absoliutų kalbos jausmą. Kai yra toks pojūtis, formalus kalbos taisyklingumas nebėra absoliutus diktatorius, o kokia nors „svetimybė“ (kuri vaikui buvo natūrali savastis) ar nenorminis vingis tik suteikia tekstui stilistinio rupumo. Tai yra gyva, tikra, gražu.

V. Daujotytė neeksponuoja ir neidealizuoja žemaitiškumo, jai žemaitiškumas tiesiog reiškia egzistencinį ir kalbinį įsišaknijimą, teikia atraminį savosios žemės – vienintelės ir nepakeičiamos – pojūtį.

 Rašydama Jums, V. Daujotytė pasakoja ne tik apie vaikystės laiką, vietą, bet ir apie namų kalbą, bei vienatvę, kuri atsiranda pasitraukiant ta kalba kalbėjusiems žmonėms. Kaip vertinate šį pri(si)pažinimą?

Taikliai pastebėjote. Vienas iš argumentų, kodėl ji tiek daug apie tai kalba ir yra siekis išsaugoti, išlaikyti, kad tai neišnyktų. Nes liudininkų jau likę mažai. Tos mokyklėlės, kurioje Profesorė mokėsi, jau nebėra, žmonių nebėra, nebėra ir jų kalbos. O jai viskas tebeskamba. V. Daujotytė turi fenomenalią atmintį. Yra man sakiusi, kad žodis žodin prisimena, ką jai pasakodavo babūnėlė. Ir poetinė kūryba iš to skambėjimo, iš tų atmintyje girdimų balsų, sambalsių, kurie prašosi užrašomi. Viena knyga net ir vadinasi „Perrašai“.

Prisimenu, per savo šešiasdešimtmečio minėjimą profesorė pabrėžė, kad yra vietinė, vietinės reikšmės, bet išvedė, kad tai tik privalumas, kad tuo didžiuojasi. O, kad taip vietinę reikšmę suvoktų mūsų globaliai susireikšminę VIP‘ai, o ir šiaip ne vienas kai kas…

„Turiu savyje tą užslėptą baimę – jei užmiršiu, jei jau su visai užmiršiu savo namų kalbą, kaip begalėsiu gyventi, gal visa manyje sunyks, skaitysiu, o nebesuprasiu, žiūrėsiu, nebematysiu, klausyiuosi, o nebegirdėsiu. Ir sumenks mano vidinė vaizduotė, be namų kalbos ji neišsilaikys. Tie teksteliai savo tarme – juk labiausiai iš namų kalbos ilgesio, ne tarmės, o namų kalbos, prigimtinės kalbos. Nekalbėjau tarme, kalbėjau kalba“, Vartai į abi puses, 64 p.

ophelia

Odilon Redon, Ophelia. 1908.

Rašėte, kad Jums buvo svarbu atskleisti asmenybės tapsmą. Kaip manote, ar pavyko tą padaryti, juk tapsmas nurodo į nuolatinį judesį?

Jei žiūrėsime filosofiškai, tuomet taip, viskas yra tapsmas. Tai pripažinus galima nusiraminti. Jei galvosi, kad nieko neužfiksuosi – įsivarysi kompleksą. Gali pavykti tapsmą atskleisti, o gali ir ne. Tai priklauso ne tik nuo rašančiojo, bet ir nuo skaitytojo sąveikos su tekstu. Žmogui, panardintam į informacinę virtualybę ir geidžiančiam tik pramogų ir užsimiršimo, visa tai nerūpės. Bet tam, kas ieško savo ir kitų buvimo prasmės, kam įdomi literatūra, kultūra, tautos ir žmogaus likimas, pagaliau tam, kas tebeturi neužtrenktą moralinę ir kultūrinę klausą – tam tiesiog nepavyks praleisti pro ausis sakomų svarbių dalykų.

O kaip pavyko atskleisti jos asmenį… Gal atkreipėte dėmesį į Algimanto Aleksandravičiaus darytą V. Daujotytės nuotrauką su pačios profesorės prierašu „Sunkiai portretuojama“? Taip ir yra. Ji portretuojama sunkiai. Jos asmuo turtingas, gelmingas, turintis švelniai banguojantį paviršių ir savo giliąsias versmes. Pabandyk suportretuoti tokį! Su šiuo sunkumu susidūriau rašydamas įžanginį žodį. Bandžiau gudrauti, sakydamas, kad šio fenomeno reikia ieškoti kažkur „tarp“ – jis gyvas, sprūstantis. Galima prisiminti, kad panašiai profesorius Kęstutis Nastopka kalbėjo apie eilėraščio prasmę – išsprūstanti.

Tai – klasikiniai, amžini dalykai. Gyvenimas turi paslapties, transcendencijos liekaną. Pastangą ją sugauti galima sulyginti su balandžio gaudymu. Kai gaudai – išsprūsta, kai nurimęs atsuki nugarą – pats nutupia ant peties.