Prisiminkime (nes turbūt dauguma jau tikrai spėjote suskaityti) – viena labiausių šių metų knygų.

Iš tiesų tai nežinau kaip ir pradėti. Visi, kas turėjo parašyti ėmė kažką ir parašė. O aš prisėdau tik dabar.

Gal pradėsiu apie draugystę. Dabar neprisimenu iš kur ištraukiau, labiau pasišventę A. J. Greimo žinovai atseks, bet čia semiotikas kalba apie savo ir vieno garsiausių prancūzų mąstytojo Roland Barthes draugystę.

O gal ir geru metu pradedu. Dabar jau kaip tik turėtų būti pasirodęs antrasis „Dr. Kvadrato“ leidimas. Be to, artėja Vilniaus knygų mugė ir kruopštesni jos lankytojai jau dabar sudarinėja literatūrinių norų sąrašus.

Komiksai per kelis pastaruosius metus Lietuvoje atsikovojo savo skaitytojų terpę. Gal dėl to labai nesistebėjau užmačiusi, kad „Dr. Kvadratas“ buvo ir „15 min“ portalo metų knygos rinkimų viršūnėje (kartu su Tomo Venclovos ir Ellen Hinsey pašnekesiais „Nelyginant šiaurė magnetą“).

Prie knygos populiarumo neabejotinai prisidėjo ir tai, kad 2017 m. Lietuvoje buvo skirti A.J.Greimui, kuris iki šiol buvo pažįstamas tik gana siauram intelektualų ratui. Štai ir išgirdo šiemet Lietuva apie vieną garsiausių pasaulyje lietuvių mokslininkų, apie Paryžiaus semiotikos* mokyklos įkūrėją, mitologą.

Šiauliuose, kur šis mokslininkas mokėsi, kurį laiką gyveno ir dirbo mokytoju, skubos tvarka atsirado atminimo ženklų (nekalbu apie valgyklą ar kavinę „Greima“, pastaroji egzistuoja nuo laiko pradžios) – Lauros Guokės grafitis ant Šiaulių galerijos sienos ir dvi skulptūros (Gintauto Lukošaičio sukurtas rūkančio A.J.Greimo biustas šalia Šiaulių universiteto III rūmų ir Redos Uogintienės skulptūra „Laumė“ ant ŠU Dailės galerijos sienos). Pati tikiuosi, kad minint 150 semiotiko gimimo metines Šiauliai nepasikuklins ir J.Janonio gimnaziją pervadins į A.J.Greimo.

Jei gyvensiu sveikuolišką gyvenimą galbūt dar spėsiu pasidžiaugti, kad esu greimietė.

O dabar atgal prie M. Anušauskaitės knygos.

Pradėsiu nuo to, kad tai grandiozinis projektas, kuriame pasakojant A.J.Greimo biografiją pasakojama ir laikmečio istorija, pristatomos tuo metu svarbiausios filosofijos srovės ir iškiliausi mąstytojai bei suprantamai išaiškinama, kas yra semiotika, tiksliau, Greimo semiotika.

Kad skaitytojui būtų lengviau orientuotis, knygos pradžioje autorė pateikia skaitymo gaires: pilkuose rėmeliuose teoriniai puslapiai, didžiosiomis raidėmis kalba pasakotoja, o mažosiomis pateikiamos citatos.

Viena priežasčių, kodėl „Dr. Kvadratas“ yra toks malonus skaitinys yra M. Anušauskaitės literatūriniu „parašu“ tapęs humoras.

Tamsiaplaukė garbanė pasakotoja, kuri šiek tiek primena pačią autorę (turbūt negalima sakyti, kad tai ji pati) – karaliauja teoriniuose puslapiuose. Ji patraukli dėl to, kad nepamokslauja – kuriamas įspūdis, jog pasakotoja yra panašiame žinojimo lygmenyje kaip ir skaitytojas. Ji kartu su juo atranda semiotiką, mėgina išsiaiškinti kaip ji veikia. Be to, tą darydama nevengia juokauti, pasišaipyti. Laukiau ir sulaukiau – vienoje vietoje pats A.J.Greimas nustumia pasakotoją į šoną, kad ji netrukdytų „normaliai“ paaišikinti semiotinio kvadrato principo.

Kalbant apie knygos pasakotoją, galima pastebėti, kad ši figūra yra dvejopa. Teoriniuose puslapiuose ji aktyviai dalyvauja, pasirodo vyksme. Tuo tarpu biografiniuose, kur pasakojamas A.J.Greimo gyvenimas, pasakotojo figūra nematoma. Tai – tradicinis „užkadrinis“ balsas.

Tiesa, garbanė maždaug knygos viduryje pasielgia labai netikėtai – išlipa iš pilkųjų rėmelių ir kiek atsitraukusi nuo semiotikos pamatų dėstymo prabyla apie esamą knygos kūrimo procesą. Gal labai nesuklysiu tą epizodą įvardindama kaip vizualią pauzę, kurioje skaitytojas įsileidžiamas į pačią intymiausią kūrėjo erdvę, tą, kurioje dvejojama savo darbu.

Tokie dienoraštinė pozicija būdinga ne tik  M. Anušauskaitei, ji populiari ir kitų komiksų kūrėjų darbuose. Jei tuo domitės, turbūt pastebėjote, kad dažno internetinio komiksų „serialo“ pagrindinis veikėjas būna autoriaus alter ego.

Atskyriau pasakotojo dvejopumą, gal spalvotu flomasteriu pabrauksiu, kad ir pats pasakojimas yra dvišakis – teorinė jo dalis ir biografija iš tiesų gali būti skaitomi atskirai.

Pasakotojos krizė sutampa ir su lūžiu pasakojamoje biografijoje. Prieš pasiduodama dvejonėms ji atsiveda skaitytoją iki 1951 m., kur palieka A.J.Geimą sėdintį su R.Barthes’u vienoje iš Aleksandrijos kavinių. Perėję dvejonių etapą A.J.Greimą sutinkame jau 1965 m. – žinomą ir populiarų mokslininką.

Apie pačią biografiją. A.J.Greimas buvo didelė asmenybė, be to, gyveno laikotarpiu, kuris nori nenori kiekvieno žmogaus gyvenimą nuspalvino tragizmu. Skaitytojai žymųjį semiotiką sutinka jo vaikystėje, įdomu, kad pirmoji pažintis ne Greimų šeimos namuose, o svečiuose. Didesnis akcentas skiriamas A.J.Greimo tėvui, mama formaliai pristatoma („Konstancija Greimienė, sekretorė“). Tėvas tuo tarpu iškyla kaip svarbi mokytojo figūra (kchem, jis ir šiaip buvo mokytojas).

Pasakojimo tempas gana spartus – viena kitą keičia lokacijos, knygos herojus keliauja per skirtingus miestus ir šalis, šalia jo mirga visas kaleidoskopas žymių veidų, o fone praslenka II pasaulinio karo drama. Pasakojimo kalba taip pat nėra įmantri, tiesa, komikso formatas nelabai ir leistų ilgus išvedžiojimus. Įtariu, kad vienas sunkiausių dalykų komiksų kūrėjams ir yra gebėti rasti trumpiausią ir tiksliausią išsireiškimą. „Dr. Kvadrato“ atveju su tuo susitvarkoma puikiai, gal tik keliose vietose kibo stilistika (konkrečiau: teisėtai ar ne, bet norėjosi kiek kitokios kai kurių frazių formuluotės, bet čia gal tik man taip).

Žymūs žmonės su kuriais prasilenkė A.J.Greimas knygoje pristatomi taip pat kaip ir jis pats – be pompastikos ir keliaaukščių epitetų, taip juos išvelkant iš didaktiškų nuobodų kiauto (o jie juk ir nebuvo nuobodos, tik laikui einant kažkas juos tokiais pavertė). Kaip puikią iliustraciją noriu parodyti jau brandaus semiotiko pažintį su Umberto Eco:

Praėjusiais metais Lietuvoje netrūko kalbėjimo apie A.J.Greimą. Viešąjame diskurse gana stipriai buvo akcentuojamas mokslininko rūpestis Lietuva. Krenta į akis, kad knygoje į tai pernelyg nesusitelkiama – svarbiau jo kaip mokslininko kelias.

Apie grafinę knygos išraiškos formą kalbėti nelabai drįstu. Kiekvienas komiksų autorius, kaip ir kiekvienas rašytojas turi savo stilių ir ar jums patiks ar nepatiks – jūsų reikalas. M. Anušauskaitės piešiniai iš pirmo žvilgsnio neatrodo komplikuoti, erdvė aplink figūras dažniausiai neužgrūsta, nesileidžiama ir į perdėtą detalizavimą. Verčiant puslapius susidaro įspūdis, kad jos tekstas erdvus – taip yra turbūt dėl to, kad paliekamos dosnios paraštės, pasakojimo segmentai kartais talpinami į  langelius, o kartais plaukioja laisvai. Kaip bebuvę, vaizduojamos asmenybės gana lengvai atpažįstamos. Kaip kad atpažįstamas ir dialogas su oficialiais, t.y., populiariausiais A.J.Greimo atvaizdais. Pavyzdžiui:

ir

Atsiverskite, skaitykite, net jei nesate čiupinėję daug komiksų. Pratintis ilgai nereikės. Pasakojimas patrauklus ir neperkrautas. Be to turi ir labai gražiai, net sentimentaliai jį sukabinančius elementus (gal galiu pavadinti refrenais?), kurie skaitytojo net nepastebėti darys savo poetinį darbą. Pamatysite arba tik pajusite skaitydami.

Nenoriu vardinti „Dr. Kvadrato“ skaitymo priežasčių, kaip antai, kad rekomenduotina jaunuoliams ar to ir ano kurso studentams. Manau, kad ši knyga bus įdomi kiekvienam, kuris nori žinoti.

*O kas ta semiotika? Dažniausia reakcija vis dar, „ar kažkaip susiję su žydais?..“. Kalbant labai taupiai, semiotika yra reikšmės mokslas. Bet šiaip tai žodynų neieškokite (jie kažkaip ne taip pristato visą tą reikalą), paskaitykite knygą ir viskas paaiškės.

Miglė Anušauskaitė „Dr. Kvadratas“

Aukso žuvys, – 2017., Vilnius. 163 p.