Vakar mano dvimetrinė brangenybė pritykino iš nugaros ir griausmingu balsu pradėjo kulkosvaidinę apklausą, „Ką?.. Kaip?.. Ko?..”. Uh.. Man visada suvirpa keliai nuo reikalaujančio vyro. Galiausiai buvo sviestas ir finalinis klausimas, „Tu skaitai tiek daug knygų ir apie tiek mažai iš jų teparašai. Kodėl?”.

Pamėginau išsisukti dažnai eksploatuojamu motinos kankinės pasiteisinimu. Nelabai suveikė.

Noriu, kad Didysis šeimos žmogus manimi didžiuotųsi. Kad sakytų man, „pūkute mano rainoji”. Ir kad sėdant į mašiną atidarytų dureles bei pagirtų mano dailias kulkšnis… Dėl to dabar pat rašau jums apie vieną iš knygų, kurią perskaičiau dar savaitgalį ir kuri man visai patiko.

Šiaip jau rodžiau ją. Prisimenat? Kazuo Ishiguro „Neleisk man išeiti”.

IMG_3390

Prieš porą dienų atidaviau atgal į biblioteką, tad negalėsiu pakabint jokių reikšmingų citatų. (Bet visi žino – norit citatų – pasiimkit knygą ir patys jas išsirankiokit).

Kai buvau dar visai snarglė buvau pasiėmus to paties autoriaus turbūt garsiausią veikalą – „Dienos likučiai”. Tada nieko ten nesupratau. Knygą gėdingai pridaviau į biblioteką nė neįpusėjusi. Nes buvau snarglė.

Imdamasi „Neleisk man išeiti” prisiminiau tą liūdną patirtį, bet neleidau jai dominuoti. Ir gerai padariau, nes šią knygą suskaičiau per porą prisėdimų. O paskui porą naktų mąsčiau apie tai, kaip gražiai ji parašyta.

(Iš tiesų labai noriu eiti miegoti, tad, jūsų džiaugsmui, įspūdžius stengsiuosi lieti taupiai. Kiek tai įmanoma)

Pasakojamas plėtojamas pirmu asmeniu. Pasakotoja skaitytojo nevedžioja už nosies, aiškiai prisistato dar pirmame puslapyje. Keitė kalba labai paprastai , ji atvira, bet nuo pat pradžių juntama, kad jos pasaulis kažkoks kitoks, nei mes esame įpratę. Smalsumas žadinamas labai subtiliai – menkomis smulkmenomis, kurių pasakotoja niekaip neakcentuoja, bet kurias skaitantysis atpažįsta kaip svetimkūnius. Pavyzdžiui, iš pasakojimo galima suprasti, kad Keitė mokėsi privačioje mokykloje, bet trikdo tai, kad atrodo, jog ji toje mokykloje buvo nuo pat gimimo. Arba, kodėl tenykščiai mokiniai beveik neturi asmeniniu daiktų, kodėl jie niekada nepalieka mokyklos aplinkos, kodėl kas savaitę tikrinasi sveikatą ir t.t.

Pasakojama restrospektyviai. Bet tai ne įprastinis „vieną kartą…” tipo pasakojimas. O ne! Keitės pasakojimo būdą priėmiau kaip dar vieną papildomą knygos sluoksnį – apie tai, kaip veikia mūsų atmintis. Dabar vat sėdžiu čia visa su vilnoniu chalatu ir mąstau, jog tai KAIP Keitė pasakoja geriausiai išeitų perteikti grafiškai. Bet kad jau nemoku piešti gražių rodyklių, teks tenkintis tuo, ką turiu. Keitės pasakojimas klijuojamas iš praeities epizodų, ne visada aiškus ir jų eiliškumas, jie pateikiami pagal jos pačios logiką taip, kad geriausiai perteiktų jos mintį (nieko nepagalvokit – nėra beprotiškai supainioti, tik gal kartais).

Moteris pasakoja apie savo vaikystę, draugus, stengiasi atsekti momentą, kada suprato, jog jų gyvenimas yra kiek neįprastas. Tuomet kai skaitytojas būna su ja dabartyje, ji kartais tarsi svarsto, kurį iš epizodų pasirinkti, kartais užbėga sau už akių, bet tuoj save sustabdo ir patikina, kad apie tai papasakos vėliau. Keitės naudojimasis savo atmintimi konstruojant pasakojimą knygoje yra perteikiamas tikrai puikiai. Man patiko, kad tai (pasakojimo struktūra), o ne būdvardžiai geriausiai leido pajusti pagrindinio personažo ritmą.

Toks tat va tas man patikęs dalykas. Gal ne iš pirmo žvilgsnio pajuntamas. Bet taip jau yra – knyga kartais/dažnai kalba ne tik pasakojimu.

Kas dėl pasakojimo. Prieš jūsų, potencialūs skaitytojai, akis dar vienas iššūkis moralei. Aš, va, visai nesigėdydama laukiu, kol mokslas pradės masiškai auginti organus donorystėms. Įsivaizduoju, kad tai vyktų kokiose nors laboratorijose, auginant vien paskirus organus ar jų kekes. Nors ne, pagal poreikį organai būtų „užsakomi” kiekvienam konkrečiam pacientui. Gera bus ateitis.
„Neleisk man išeiti” būtent tokia ateitis. Tik auginami ne izoliuoti organai, o visi organizmai, žmonių klonai. Jie auga, sulaukę tam tikro amžiaus dirba slaugytojais, vėliau prasideda donorystės etapas. Po kiekvienos operacijos – reabilitacijos laikotarpis, bet tų operacijų nebūna labai daug – kokios keturios (mūsų pažįstama Keitė vis dar dirba slaugytoja).

Nesigilinsiu kaip kas su kuo sutarė ir kokios aistros virė – naktimis nemiegojau ne dėl to. Kai tik užsiminiau, kad skaitau šią knygą, drįsau ją palyginti su M. Atwood „Tarnaitės pasakojimu”. Čia vėl noriu tą padaryti. „Tarnaitės pasakojimo” pagrindinė veikėja, Fredinė, gyvena totalitarinėje visuomenėje, ji neturi jokių teisių, vienintelė jos funkcija toje visuomenėje – reprodukuoti. K. Ishiguro romane Keitės ir jos hmm.. rūšies (ar galima taip sakyti?) lemtis – garantuota mirtis nesulaukus nė gyvenimo vidurio.  Keitė žino, kad prasidėjus operacijoms jai liks tik keli metai, jos lauks skausmingos reabilitacijos ir galiausiai mirtis. M. Atwood romane visuomenė yra griežtai kontroliuojama, prieš mėginančius pasipriešinti tvarkai naudojamos griežtos represijos. K. Ishiguro atvejis visai kitoks – tiesa, vaikystėje klonams draudžiama palikti mokyklos teritoriją, bet ribų nesaugo ginkluoti apsauginiai, nėra elektrinio piemens, o į uždraustas teritorijas užklydę mokiniai ne visada sulaukia griežtų sankcijų. Suaugę klonai, rodos, turi judėjimo laisvę, jų nelydi ir nestebi.

Natūralu, kad skaitytoją pribloškia atradimas, jog jie nebando pabėgti, pakeisti savo likimo, kaip nors pasipriešinti. Iš Keitės pasakojimo suprantama,  kad klonai geba jausti gilius jausmus, mąsto, svajoja, džiaugiasi, liūdi, turi brangių prisiminimų, t.y. – jie žmonės kaip ir visi kiti, bet nekvestionuoja savo likimo. Kodėl? Va, ir gulėjau nemiegodama, kurdama įvairias hipotezes (gal juos kuriant buvo įvestos tam tikros „nuolankumo” mutacijos, gal jie buvo labai įtaigiai auklėti, jei taip – oho, kokią įtaką žmogui daro ankstyvasis švietimas ir t.t., ir t.t.)

Va taip, čia gal sustosiu, nes lyg ir minėjau, jog stengsiuosi neišsiplėsti. Nes dar tikrai galėčiau… O jūs? Skaitėt? Patiko?
(mama, tavo nuomonę jau žinau. miau.)

Dabar einu miegoti. Tikiuosi skaitėte, nes jei nebūčiu rašiusi, garbės žodis, būčiau žiūrėjusi filmą apie vyrų striptizą. Shit… Dabar tik supratau, gal dėl to Didysis šeimos žmogus ir priskreto su tuo „Kodėl?”…

(ir dar dėl to, kad kol tupėjau prie savo kompo,  jis galėjo ramiai žiūrėti futbolo varžybas).

I735980

P.S. Čia jo nuotrauka iš parko. Pas mus vyksta tokie dalykai. Su tekstu nesusiję.