Buvau pražiopsojusi svarbią knygą. Ją aptikusi knygyne nevalingai žioptelėjau. Tada čiupau. Pamačiau kainą ir vėl padėjau į lentyną. Apsimečiau, kad galiu gyventi be jos. Bet kitą dieną gėdingai pabrukau uodegą ir grįžau nusipirkti. Nepaisiau nė gana nemalonaus lietaus.

Suprantate, labai tikėtina, kad jūs tą knygą turbūt jau matėte ne vieną kartą ir gal visai nežioptelėjot, ir neįsigijot, ir jau tikrai nesinešiojate kartu su savimi kiekvieną dieną.

IMG_5617

Kalbu apie metų pradžioje išleistą Rainer Maria Rilke „Sonetai Orfėjui“ (iš vokiečių kalbos vertė Alfonsas Bukontas). „Duino elegijos“ yra pirmasis iš monumentalių R. M. Rilkės kūrinių, kuris pakliuvo man į rankas. Išmušė žemę iš po kojų. Skaičiau ir skaičiau ir skaičiau. Skaičiau garsiai, tyliai, sau, kitiems, vonioje, lovoje, keliaudama. Tiek nutryniau, kad knygelė vos besilaiko per siūles. „Sonetai Orfėjui“ yra antrasis galingas rinkinys. Iki tol lietuviškai buvau užčiupusi tik kelis iš tų sonetų. Dabar turiu visus 55. Turbūt nesumeluosiu sakydama, kad R. M. Rilkė yra labiausiai mane paveikęs poetas. Mokydamasi pagrindinėje mokykloje pati nežinau kodėl, bet skaičiau D. Saukos „Fausto amžiaus epilogą“. Didelę ir tikrai tada ne man skirtą knygą. Bet ten buvo kąsniai iš R. M. Rilkės elegijų, „lyg ištiesta ranka mano šauksmas„. Penki žodžiai. Jų pakako, kad pajusčiau neįtikėtiną trauką, poreikį surasti tą šauksmo ranką ir ją suspausti.

Turbūt ten ir tada, iriantis per sudėtingą D. Saukos tekstą, nesuprantamus tarptautinius žodžius, nepažįstamų poetų citatas („kas, po galais, tas Mallarme ir kodėl jo nėra mūsų vadovėlyje?“) galutinai susiformavo mano vidinis kompasas (į nepasiekiamus tolius).

IMG_5593

Bet grįšiu prie „Sonetų Orfėjui“. Jie buvo sukurti 1922 m. Miuzot pilyje (Muzot) Šveicarijoje, kaip antkapinis paminklas jaunai šokėjai Werai Ouckamai Knoop, mirusiai vos 19 metų amžiaus. Poetas merginos artimai nepažinojo, bet jį paveikė ankstyvos jos  mirties faktas.

Lakoniškai prisiminkime ir patį Orfėją, kurio vardas pasiekia mus kartu su pagrindinių antikos dievų vardais, kas jau iš karto leidžia suprasti, jog jis buvo svarbi figūra. Tai iš pačių tolimiausių antikos tolių atskambantis legendinis dainius, viena styga patobulinęs lyrą. Jo muzikavimas galėjo užliūliuoti žvėris, išjudinti akmenis ir uolas. Orfėjas buvo ir vienas iš argonautų, Argo laivu dar prieš Trojos karą keliavusių grobti aukso vilnos. Būtent Orfėjaus muzika išgelbėjo laivo įgulą nuo sirenų vilionių.

Geriausiai žinomas pasakojimas apie Orfėją ir jo žmoną. Kai Euridikė žuvo, dainius leidosi į mirusiųjų pasaulį norėdamas pabandyti ją atgauti. Vyras sugebėjo išsimuzikuoti žmoną iš Hado ir Persefonės, bet pažeidė iškeltą sąlygą pakeliui į gyvųjų karalystę nesidairyti į Euridikę, einančią jam iš paskos. Orfėjaus muzika grąžino gyvybę, bet jo toks suprantamas ir žmogiškas rūpestis ją vėl pradangino.

Orfėją dažniausiai atpažįstame kaip muzikantą, bet jo nuopelnai kur kas didesni. Manoma, kad dainius galėjo sutramdyti ne tik žvėris, bet ir tuomet barbariškus, kanibališkus būsimuosius graikus, taip pat spėjama, kad jis žmones supažindino su žemės ūkio pagrindais, medicina ir t.t. Tai leidžia į jį žiūrėti kaip į kultūros nešėją. Orfėjas turėjo ir savo kultą, nors iki šių dienų jis lieka mįsle. Žinoma tik tai, kad kulto nariai tikėjo sielų dieviškumu, gebėjimu persikūnyti, atpildu už gyvenime atliktus vienokius ar kitokius veiksmus. Iš rašytinių šaltinių yra likę tik įvairūs fragmentai.

franz von stuckFranz von Stuck, Orfėjas (1891).

Kas tuomet yra R. M. Rilkės „Sonetai Orfėjui“? Šiuolaikinė Orfėjaus ir Euridikės mito interpretacija? Mėginimas perprasti tikrąją Orfėjaus muzikinių gabumų prasmę? O gal meno galios svarstymas? Radau tekstą, kuriame bandoma išsamiai rekonstruoti, kokios kultūrinės ir asmeninės patirtys lėmė sonetų formą ir turinį – vaizdų rikiavimas kaip klasikiniuose paveiksluose, kuriuose regimas dainius, vienur Ovidijaus, kitur Mallarme tekstų šešėliai ir t.t. Įtariu, kad pasirinktas ieškojimų takas priklauso tik nuo skaitytojo ambicijų.

Sonetų tekstas yra tirštas, juos galima skaityti kaip atskirus kūrinius, keliauti per knygą be jokios tvarkos. Bet galima skaityti ir iš eilės, skaityti vėl ir vėl, kol pradeda ryškėti sąskambiai, kol mintis ima augti nebe tik iš individualių sonetų, bet iš jų junginių, visumos. Mano pačios skaitymas dar nebaigtas, skaitau kažkelintą kartą – kaskart pasirodo kas nors dar nematyto, kažkas susiliečia ir auga toliau. Ar skaitant tą patį sonetą iš naujo ar pastebint besiliečiančius sonetus, atsiveria dar vienas prasmės lygmuo. Turiu kiek beviltišką įtarimą, kad jei „Sonetai Orfėjui“ būtų šulinys – krisdama niekad nepaliesčiau jo dugno.

Dabar kol kas dažniausiai sustoju ties vienu sonetu ir skaitau jį kelis kartus. Užverčiu knygą, vėl grįžtu prie to paties. Kai parašiau skamba gal ir keistai. Tiesiog šiems tekstams reikia laiko ir erdvės.

Sonetus smelkia iš giesmės ir klausymosi tylos, įkvėpimo ir iškvėpimo sudėtas ritmas. Tekstai vejasi juo, aiškina jį. Tai taip svarbu –  rasti žodžius, kurie padėtų pajusti, kad tarp gyvenimo ir mirties nėra slenksčio, kad nėra pabaigos, kad minėtasis ritmas persmelkia viską. Kad gyvenimas yra augimas į mirtį, ir kad jis niekada nesustoja joje.

Pasidalinsiu dviem sonetais. Tai yra pirmieji abiejų rinkinio dalių sonetai. Jie buvo ir mano pirmasis prasmės, augančios iš sonetų dermės, pastebėjimas.

2014-04-10 21.10.08

Ir pirmas antros dalies sonetas:

2014-04-10 21.10

Prisipažinsiu, kad tik trečią kartą vartydama knygą susiprotėjau palyginti pirmuosius sonetus. Pamačiau transformaciją iš matomo į nematomą – iš pradžių giesmė stiebiasi medžiu, o kitame sonete tai jau alsavimas.

Kiekvieną grožinės literatūros pasakojimą įmanomą padaro transformacija. Ne, ne taip pasakiau. Kiekvieną pasakojimą, ne tik grožinės literatūros.

R. M. Rilkės sonetų atveju transformacija yra visa ko esmė. Mikrolygmeniu – įkvėpimas ir iškvėpimas, makrolygmeniu – gyvenimas ir mirtis. Rašydama atskiriu mikro ir makro, lyg jie būtų nesusiję. Bet sonetuose tai – visuma. Tai – Orfėjo giesmė, niekad nesustojanti tėkmė, ištirpdanti individualybes, bet jų nepametanti, atsargiai nešanti visus ir viską.

Dvasia, būk sveika, sujungus mus;

Iš tiesų tik formos mus išlaiko“ (Pirma dalis, XII sonetas, 41 p.).

Norėjau parašyti kokį nors apibendrinantį sakinį, bet jaučiuosi neįgali tą padaryti. Ko pasieksiu parašiusi „nuostabus kūrinys“? – net ausys raudonuoja nuo tokio vulgaraus pareiškimo. Paliksiu be apibendrinimo. Kartais geriau patylėti. Ir skaityti toliau.

IMG_5626

Norėčiau, bet negaliu komentuoti vertimo, nemoku vokiečių kalbos. Bet pastebėjau, kad A. Bukonto vertimai skiriasi nuo kitų, kuriuos teko skaityti. Lygindama du antros dalies trečio soneto vertimus matau, kokią galią turi vertėjas. „Veidrodžiai, gal sekės kam jus atspėti, / kas jūs tokie esme sava? / Jūs lyg skylių skylėtas sietas, / kur laikas tarpus pildo erdve“ (A. Bukontas), ir kitas pavyzdys, „Veidrodžiai, nieks jūsų dar neištyrė, / kame gi glūdi jūsų esmė? / Jūs tarsi – rėčio properšos tyros, / mažos brastos laiko tėkmėj“ (J. Degutytė). Štai, prašom – kiti žodžiai ir ne tik skambesys, bet ir prasmė kita.

Apie pačią knygą – vos pradėjus ją vartyti, kažkodėl pamaniau, kad tie patys vertėjas ir dailininkė darbavosi ir ties W. Gėtės „Metamorfozėmis“. Neklydau. Knyga dvikalbė, tad tie, kas moka vokiečių kalbą galės palyginti vertimą su originalu.  Apipavidalinimas gražus. Ir man tikrai patiko pasirinkta spalva.

2014-04-05 11.49

Tikėtina, kad R. M. Rilkė jums nekelia tokių emocijų, nespaudžia ašarų, nesukelia žemės drebėjimo, nesuskaldo namų ir į orą neišmeta žemėmis trupančių medžių šaknų. Gali būti, kad šio poeto tekstai jums atrodo per daug padriki, kiek pamišėliški. Juk visko būna.

Bet pabandykite. O gal ir jus palies jo nerimo kupina šauksmo ranka.

„Rilkė matė, matė daiktus taip, kad jie akyse virsdavo poezija arba misterija. Iš čia turbūt tokia trauka prie šio poeto, lyg prie kokios paslapties, neišsemiamos ir neišverčiamos“ (Viktorija Daujotytė)

 

Raineris Marija Rilkė. Sonetai Orfėjui.

Santara / Petro Ofsetas, 2014. – 156 p.

Iš vokiečių kalbos vertė Alfonsas Bukontas,

Dailininkė Deimantė Rybakovienė.