Su švente.

Šį savaitgalį nuo kilimo nurinkome pusę pakelio ryžių (neklauskit, improvizavome Montesori tema), po sofa radome keletą brangių seniai dingusių naminių gyvūnėlių (juokauju, juokauju), pagauta įkvėpimo kepiau itališką pyragą. Ir galiausiai. Pabaigėme žiūrėti „Battlestar galactica” serialą. Kas tokio nežinot – patys kalti. Kas žinot – ar paskutinė serija nebuvo beviltiškiausiai praleistas laikas jūsų gyvenime?

Vakar išsiruošėme į kiną, bet nuvažiavome į knygyną. Ir net nusipirkome tikrai šviežią knygą. Mat iškart po pristatymo, kuriame, atitinkamai susiklosčius žvaigždžių padėčiai ir požeminio vandens srovėms, nedalyvavome.

Kalbu apie Andriaus Tapino romaną „Vilko valandą”. Labai laukiau ir džiaugiausi. Lietuvių autorių fantastinės literatūros tikrai yra, bet čia kalbame ir, hmm.. apie puikią vadybą. Pristatymai, FB puslapis, knygos eksponavimas matomiausioje knygyno vietoje (bent jau taip matėme dideliame klaipėdietiškame knygyne).

Po išvykos į knygyną kartu su savo brangiu vyru nusėdome kavinėje išgerti kavos. Ir taip jau gavosi, kad ėmėme vartyti „Vilko valandą”. Dalinuosi mūsų pirmaisiais įspūdžiais, kuriuos inspiravo poligrafija, o ne turinys. Apie pastarąjį papasakosiu vėliau. Gerokai vėliau, nes kol kas ją jau skaito Didysis šeimos žmogus, o man reikia sėti krapus ir pan.

Taigi, knyga puošiasi kietais apdarais (kas jau iškart nurodo jos solidumą), viršelio iliustracija juodai balta ir nors techniškai ne pati tobuliausia, bet leidžianti aiškiai suprasti, kad steam punk griežia tikrai ne trečiuoju smuiku. Cha, tie, kurie susiraukėt pamatę kaip užsimenu apie fantastinę knygą galit kiek atsipalaiduoti, tiesiog pamaniau, kad steam punk priimsiu kaip „porūšį”. „Vilko valanda” gana vizuali – joje yra kelių tipų iliustracijos – senos metalinės plokštumos vaizdas (baigiantis ir prasidedant skyriui), komiksų tipo iliustracijos atitinkančios teksto fragmentus ir įprastinės (nesugalvojau kaip kitaip pavadinti) iliustracijos. Dar galima paminėti ir tai, kad skyrių pavadinimai taip pat yra vizualūs – kaip rėmas naudojama steam punk stiliaus rašomoji mašinėlė.

Gerdami kavą su vyru pasinėrėme į gana aštrią diskusiją. Abiems mums kiek kliuvo knygos apipavidalinimas. Tik dėl skirtingų priežasčių. Turbūt tai yra mūsų šeimyninio praktinio „in” ir „jang” pasekmė (paaiškinsiu: aš rašau, jis apipavidalina). Didysis šeimos žmogus pasigedo daugiau steam punk detalių. Anot jo, ir pats knygos šriftas galėjo būti kiek originalesnis, ir pačiame tekste galėjo atsirasti iliustracijų inkliuzai. Jo nuomone steam punk svarbu smulkmenos. Tuo tarpu aš gyniau knygą, sakydama, kad steam punk jam pirmiausia derėtų ieškoti ne apipavidalinime, bet turinyje. Man kažkaip pasirodė, kad šiuo atveju iliustracijų tikslas tiesiog paįvairinti, palengvinti skaitymą, o ne kurti papildomus turinio sluoksnius, tad gal nereikia būti labai reikliems. Į tai man buvo atsakyta, kad steam punk kūriniai tik turi atrodyti gražiai, jie neprivalo būti funkcionalūs.  Dėl šrifto knygą taip pat išteisinau – kuo mažiau dalykų blaško skaitytoją – tuo geriau. Įprastas šriftas, jo dydis, tarpai tarp eilučių dažniausiai lieka net nepastebimi. Jei „Vilko valanda” būtų suverta ant gotiško šrifto, to būtų gal kiek ir per daug (juolab, kad aštrų šriftą „sunkiau” skaityti nei apvalų).

(na ir stenograma…)

Bet buvo vienas dalykas, dėl kurio sutarėme nesiginčydami. Štai šis.

Veik kiekvieno skyriaus pabaigoje ir pradžioje visas puslapis štai tokio tamsaus „metalo”. Vizualinės puslapio savybės kalba apie uždarumą, atskirtį. Kas keli puslapiai prieš skaitytojo akis išdygstanti tokia siena  mums pasirodė lygi „stop” ženklui. Taip, tiesa, kad skaitytojas internetinėje erdvėje dažniausiai perskaito tik antraštes. Spaudoje gal pažengia kiek toliau ir perbėga akimis tekstų įžangas. Bet kažkaip naiviai norisi tikėti, kad kai jau žmogus niekieno neverčiamas nusiperka knygą už 40 lt. – tai  ją ir  perskaitys (net jei vien dėl lietuviško taupumo). Tad tokiu atveju gal nebereikia tokių akivaizdžių stotelių, gal geriau leisti tekstui tekėti tolygiai. Kokios bebūtų kitos iliustracijos – jos bent jau netrikdo teksto tėkmės.

Kita vertus gal tos metalinės plokštės tiesiog buvo viena iš knygos „papūtimo” priemonių. Mums pasirodė, kad tarpai tarp eilučių galėjo būti kiek mažesni. Erzina popieriaus švaistymas. Nemanau, kad knygos storis yra jos kokybės ženklas, taip pat ir ne kainos ženklas. Bet apie šrifto dydį ar tarpus tarp eilučių rizikinga kalbėti – kas nors lengvai galėtų mane atremti sakydamas, kad leidžiant knygą galvota apie jaunuosius arba silpnaregius skaitytojus.

Negalvokite, nesame nei smulkmeniški, nei bambekliai, nei priekabūs. Tiesiog padiskutavome apie estetinius sprendimus. O dabar prie gerų dalykų:

Tik atsivertę knygą rasite Vilniaus žemėlapį. Alternatyvaus Vilniaus žemėlapį. O autorius pakvies į knygos tinklapį ir FB pasitikrinti, kiek romane fantazijos, o kiek tikslių istorinių faktų.

Užuodžiu, garbės žodis, užuodžiu įdomų skaitinį. Kaip neužuosi, kai autorius romaną pristato taip viliojančiai…

Alternatyvus 1905-ųjų Vilnius yra toks, koks mano mylimiausias miestas galėjo būti: laisvas, išdidus, atviras, romantiškas ir kupinas tamsių paslapčių. Istorija apie tokį Vilnių dalijuosi su tavimi, ir teks susitaikyti, kad čia visi kalba lietuviškai, kad virš galvų sklendžia didingi dirižabliai, geležiniu žiedu miestą apsupę caro armijos generolai iš bejėgiškumo griežia dantimis, o požemiuose ir mediniame Markučių dvarelyje rezgami sąmokslai ir intrigos.

Jau dabar žinau, kad jei gyvenčiau tame Vilniuje, ankstyvomis popietėmis eičiau pasivaikščioti po miestą kartu su savo mylimiausiu naminiu gyvūnėliu.

Brian Kesinger piešinys.

P.S. Vakar iki pavojingai vėlaus (ar ankstyvo) laiko skaitęs vyras prašė perduoti, kad pradžia nenuvylė. Laukiu savo eilės.