Baltojo kiro giesmynai
Eilėraščiai atidengia mums kažkiek pažįstamus gyvenimo peizažus, bet primena, kad jie nėra tokie jau paprasti. Jei leistume sau pamatyti plyšius, įtrūkius, suvėrimus - dienų, judesių grandinių, įpročių, ką nors apglėbiančių jausmų - turbūt pajustume rymančią tamsą. Tylią, nepermaldaujamą. Kaip ta, kuri beveik veržiasi pro Klaipėdos žiemą.
Laimė, normalumas ir literatūra
„Aš tikiu grožine literatūra ir istorijų galia, nes taip mes galime kalbėti. Mūsų negali nutildyti. Būdami stipriai sukrėsti neberandame žodžių, mikčiojame, atsiranda ilgų pauzių. Mes užsikertame. O susigrąžiname savo kalbą per kitų žmonių kalbas. Galime perskaityti eilėraštį. Galime atsiversti knygą . Kas nors jau mūsų laukia – sugraibęs reikiamų žodžių“ (17 p.).
Salvadoro manija
Klaipėda gali pūsti krūtinėlę. Kaip kokia sniegena. Juk Salvadoras. Pats Salvadoras atvažiavo į Klaipėdos parodų [...]
Įdomi knyga apie literatūros galią
Mieli draugai, jau išpažinau, jog pastaruoju metu turėdama laisvo laiko užsiimu nebe visuomenei arba bent [...]
Lazario Lindto moterys
Marinos Stepnovos romaną „Lazario moterys“ skaičiau neįprastai ilgai. Beveik dvi savaites. Taip jau susiklostė – [...]
look at me now and here I am
Šios dienos, šios savaitės ir net atspindys rytinės kavos paviršiuje - viskas apie skambėjimą. Kažkokia [...]
Japonijos nuotakos Amerikos jaunikiams
„Laive dauguma buvome išprususios, todėl neabejojome tapsiančios geromis žmonomis. Žinojome, kaip virti ir siūti. Žinojome, [...]
Po pirmosios knygos konkurso nugalėtojų viršeliais – poezija
Lietuvos rašytojų sąjunga po pirmosios knygos konkurso šįkart išleido dvi knygas. Nugalėtojos Ramunės Brundzaitės „Drugy, [...]
Sekite mane: