„Poetas turi atminti, kad dėl gašlios gyvenimo prozos kalta jo poezija, o gyvenimo žmogus težino, jog dėl meno nevaisingumo kaltas jo nereiklumas bei jo gyvenimo poreikių menkumas“ Michail Bachtin

Gavau priekaištą dėl tylos Oriksėje. Priekaištas pelnytas. Kol kas tylą tepertrauksiu šiokiu tokiu statiniu triukšmu, o vėliau tikiuosi pasitaisyti.

Kita vertus tyli Oriksė ar oriksiuoja – jokio skirtumo. Pavyzdžiui, į viską galima pažiūrėti vabalo akimis arba varlės, arba medžio. Žmogiška perspektyva visai niekinė pasirodo. Kultūros, mokslo kalnai, o kur dar Holivudas ir mada, tiesioginė transliacija iš kosmoso. Ir ką? Nieko.

Tą ir noriu pasakyti.

Vis dar skaitau. Parašiau ir pamaniau, kad tas „vis dar skaitau“ lyg kareivio žinutė artimiesiems – dar gyvas.

Untitled-1 (koliažas, kuriame mano pamėgtą batų fotografiją (šįkart sūpuoklėse) papildo spalvinga ridikėlių puokštė)

Turbūt turėjau susiimti ir prisėsti prie tinklaraščio bent jau tada kai mirė Gabriel Garcia Marquez. Tiesą sakant jau ir norėjau susiimti bei parašyti, mat norėjau kai ką pasakyti. Norėjau pasakyti, jog negedžiu, jog niekada Jo negedėsiu. Buvau kaip tik grįžusi iš poros dienų vizito ligoninėje (nesigilinam, nieko rimto). Taigi, važiavom su vyru dviračiais per mišką Smiltynėje, bandžiau neapsilaistyti kava ir ugningai dėsčiau, kad Markeso mirtis yra faktas, bet negaliu jo gedėti, nes man, kaip skaitytojai, Markesas niekada nebuvo gyvas. Jis buvo mitas. Juk nejau žmogus – kvėpuojantis, su visokiais bjauriais įpročiais, turintis ūgį, svorį, gal net pleiskanų – galėtų rašyti tokias knygas. Tas pats su daugeliu rašytojų. Jie ne čia, ne iš čia.

Markesas ir aš. Kažkokia mergiotė skaito „Šimtas metų vienatvės“. Sovietinių laikų sofa. Už lango žilvitis, kurio po kelių metų nebeliks. Ant viršelio kaip ir pridera autoriaus vardas, bet tai tik skambus raidžių junginys ir jokios nuojautos apie kūniškumą, gyvybę.

Markesas mirė. „Šimtas metų vienatvės“ liko ir „Meilė choleros metu“ liko. Kažkada ir jų nebeliks. Bet čia vėl iš kažkieno kito, ne-žmogaus perspektyvos. Piktnaudžiauju.

2014-05-02 19.40.39

Prieš kelias dienas baigiau skaityti Michel Tournier „Girių karalių“. Jaučiuosi apsėsta. Ar man tik atrodo, ar šios knygos pasirodymas buvo sutiktas labai jau tyliai. Gal dėl to, jog išleido nedidelė leidykla („Žara“). Dabar rašau apie šią knygą, nors ir skęstu niūriame įsitikinime, kad ji vis tiek nesulauks didelio skaitytojų būrio.

„Mane visada piktino lengvabūdžiai žmonės, kuriems baisiausiai rūpi, kas jų laukia po mirties, ir nėmaž nedomina, kas buvo prieš jiems gimstant“ 9p.

Daugiau nieko naujo. Mėginu pradėti keltis tikrai anksti – prieš aušrą. Bet sunku, nes kažkas užmiega gana vėlai ir atbunda kelis kartus per naktį. Kamuoja šiokia tokia apatija ir visokie jos draugai. Matyt dėl to, kad vis dar nesukultūrinau savo vidinės katės. Gal kada nors. Klaipėdoje pavasaris pilnu tempu, virš mūsų kiemo jau skliaudžiasi sulapoję medžių šakos. Nusiboginau į kiemą stalą ir porą kėdžių – sėdėsiu rytais su kava, klausysiuosi paukščių, stebėsiu įdomius už tvoros vasaros sezonui besikuriančios bomžų bendrijos bruzdesius. Nusimato detektyvas – reikės atspėti, kas iš kaimynų galiausiai juos įskųs.

Kol kas atsisveikinu su nostalgiją keliančiais obelų žiedais prie buvusio med.punkto Klovainiuose.

2014-05-02 11.57.00

Laikykitės.