Kai pirmą kartą perskaičiau siurrealistinį romaną tragiškai negražiu viršeliu „Dienų puta“, gerą popietę vaikščiojau lyg kontūzyta. Tai buvo viena tų knygų, kurios negrįžtamai pakeičia skaitytoją, tampa tam tikru atspirties tašku. Po „Dienų putos“ daiktai ir vietos įgavo miražinius šešėlius, ne visada matomus, bet visada ten, lyg skaitydama knygą būčiau užsiauginusi tam tikrą, matymą koreguojantį tinklelį.

„Visa jėga ta, jog tai tikra istorija, nes aš ją išgalvojau nuo pradžios ligi galo. Kūrybinio metodo esmė – tikrovės vaizdavimas nelygiai banguotoje, vaizdą iškreipiančioje plokštumoje, esančioje šiltoje, spindulį laužiančioje aplinkoje“ Boris Vian, 1946, Naujasis Orleanas.

Boris Vian gimė kovo mėnesį prieš 96 metus, Paryžiaus priemiestyje Ville d’Avray. Manyta, kad ligotas vaikas mirs nesulaukęs pilnametystės, bet B. Vian išgyveno iki 39 metų – jis mirė ištiktas širdies smūgio filmo pagal jo kūrinį peržiūroje.

Minėta „Dienų puta“ yra garsiausias B. Vian literatūros kūrinys, bet prirašė jis nemažai. Lietuvių kalba dar turime „Aš ateisiu nusispjauti ant jūsų kapų“ bei „Raudona žolė“. Įdomu paminėti, kad „Aš ateisiu nusispjauti ant jūsų kapų“ B. Vian rašė panašiu metu kaip ir „Dienų putą“, nors abi knygos yra nepaprastai skirtingos. „Aš ateisiu nusispjauti ant jūsų kapų“ leidėjui buvo pasiūlyta kaip juodaodžio amerikiečio  Lee Anderson vertimas. Savo brutalumu ir prornografine kalba šis keršto pasakojimas sukėlė furorą ir buvo antra po „Ponios Bovari“ knyga apskųsta dėl nusižengimo moralei.

Tarp kitko, ekzanizacija, tiek paveikusi B. Vian, kad jį ištiko širdies smūgis buvo būtent „Aš ateisiu nusispjauti ant jūsų kapų“. Rašytojas nepritarė amerikiečių kino kūrėjų interpretacijai, norėjo, kad jo pavardė būtų pašalinta iš titrų.

Tuo tarpu „Dienų puta“ pasaulio skaitytojus žavi išradingu siurrealistinio pasaulio vaizdavimu ir nepaprastai jausminga Koleno ir Chlojės meilės istorija. Tiesa, šioji greitai ima niauktis ir trauktis – Chlojės plautyje užauga lelija, Kolenas deda visas jėgas išgelbėti mylimajai, jo saulėtas ir lengvas gyvenimas siaurėja, temsta. Jo namų koridoriai aptemsta, tampa veik nepraeinamais. Alexandra Schwartz  „The New Yorker“ rašydama apie „Dienų putą“, atkreipė dėmesį, kad tai gali būti nuoroda į karo metų Paryžių. To periodo aprašyme „When Paris Went Dark“ (Ronald C. Rosbottom) gyvenimas Paryžiuje aprašomas kaip vis tamsėjantis, o žmonių akiratis, galimybės vis siaurėjantys.

Aš norėčiau įsmylėti, – tarė Kolenas. „Dienų puta“, 30p.

Koleno ir Chlojės istoriją galite sužinoti ir pažiūrėję labai vizualų Michel Gondry filmą „Mood Indigo“ (2014). Pavadinimą inspiravo Duke Ellington, Boris Vian dukros krikštatėvio, muzika.

Boris Vian buvo produktyvus menininkas – jis rašė, vertė, konstravo netradicinius instrumentus ir grojo. Ne visi „Dienų putos“ gerbėjai žino, kad B. Vian buvo žinomas vardas Prancūzijos džiazo erdvėje: bendradarbiavo su Miles Davis, Duke Ellington – grojo, rašė apie džiazo muziką.

Turbūt iki šių dienų garsiausią jo daina „Le Deserteur“, kurioje jis pasisako prieš karą.

„<…> If you go after me
warn your police
that I’ll be unarmed
and that they can shoot“

Vertimą ne-prancūzai ras čia