Praėjusios savaitės pradžioje pastebėjau, kad prie vietinės maisto prekių parduotuvės ėmė gausėti dėdžių ryškiai raudonais veidais, standžiomis senamadiško kirpimo kelnėmis ir rožiniais sidro gėraliukais rankose (pavyzdžiui 9 val. ryte). Paskui visas feisbukas užvirė pranešimais apie kažkokią karalystę. Galvoju, „Ką? Kur? Kas išprotėjo?„. Galiausiai pasiekiau tyrą nuskaidrėjimą, viskas stojo į savo vietas ir aš lyg koks vandens čiuožikas (toks keistas vabalas) nuslydau jau visiškai aiškiomis tikrovės dykromis. Gi Jūros šventė.

IMG_0460

Jei būtume grynakraujai klaipėdiečiai, turbūt būtume emigravę kur nors į šiauresnius kraštus. Bet aš ne grynakraujė, be to savaitgalį laukėme svečių (nesulaukėm), tad likome mieste.

Kartu su Mažuoju šeimos žmogumi stebėjome šventę atidariusį paradą. Keistai vingiuojantis dėdė padovanojo man skardinę giros, o mažojo dėmesį patraukė tik parade dardėjęs traukinukas, kuris paprastai vežioja tinginius nuo kelto Smiltynėje iki Jūrų muziejaus. Paradas buvo iškilmingas ir vientisas, išskyrus paskutinius dalyvius – renginių organizavimo įmonę. Jie pasistengė įsivaizduoti stereotipinę stereotipinio tautiečio svajonę – dailias mergaites juodais triko, velkančias rožinį limuziną ir greta einančias kitas mergaites baltomis pūstomis suknelėmis (?). Va, jie kažkaip iškrito iš konteksto. Įdomiausia, kad spauda nusitvėrė būtent šiuos dalyvius. Radau antraštę, tvirtinančią, kad paradas buvo su erotikos prieskoniu. Ką?! Kokios dar erotikos? Tiek to.

Vėliau nusipirkome labai skanių ir tikrai šviežių (kažkodėl tuo stebėjausi) meduolinių grybukų ir važiavome namo miegoti. Labai norėjau nueiti į „Kontrabandos” koncertą. Labai! Bet nenuėjau dėl neįtikėtinų spūsčių vien šventės prieigose. Nesijuokit, bet kai įsivaizduoju šventėje einanti į kokį nors koncertą, visai natūraliai mano mintyse skleidžiasi vaizdas, kad štai – groja grupė ir štai – jų klausausi aš, o aplinkui tuščia ir ramu. Suprantama, suvokus, jog Teatro aikštėje būsiu ne tik aš, bet dar trečdalis Lietuvos, atsisakiau net „Kontrabandos”.

IMG_0459

Kitą dieną užsukome į gatvės cirko festivalį. Matėme nedaug, nes mūsų vaikui už visus akrobatus kur kas didesnį įspūdį paliko kilimas prie įėjimo. Tad didžiąją dalį laiko ten ir praleidau. Stengiausi taktiškai palaikyti distanciją tarp apsaugos darbuotojų ir po jų kojomis ant užpakalio čiuožinėjančio sūnelio. Atėjome gana anksti, tad nebuvo grūsties, kurią prisimenu iš pernai. Vieta festivaliui parinktą šauni – tikrai justi jūrinė atmosfera.

IMG_0473

Ypač kai akrobatai išnaudoja kranus.

IMG_0498

Pastebėjau, kad jaunoji Lietuvos magijos žvaigždė Mantas vis laisvėja ir vis dailėja. Nesišaipykite, mano amžiaus moteris jau gali drąsiai girti jaunikaičių gražumą. Be to jis sugebėjo prajuokinti net santūrumu garsėjantį Didįjį šeimos žmogų. Kaip? Pažadėjo iš kepurės ištraukti triušiuką. Ištraukė virvę ir pasakė, „čia, vaikučiai, yra triušiuko vėdarai„. Deja, nuotraukos – nei Manto, nei vėdarų neįdėsiu. Nebuvom nuoseklūs fiksuotojai.

Naktį girdėjau labai daug fejerverkų ir visaip įdomiai dainuojančių žmonių. Pati tuo metu kaip tik skaičiau vieną eilėraštį. Nepatingėsiu – įmesiu ir jums. Nieko naujo. J. L. Borges. Jau turbūt girdėjote mudviejų meilės istoriją.

The Sea

Before our dream (or terror) wove
Mythologies, cosmogonies, and love
Before time coined its substance into days,
The sea, the always sea,existed: was.
Who is the sea? Who is that violent being,
Violent and ancient, who gnaws the foundations
Of  earth? He is both one and many oceans;
He is abyss and splendor, chance and wind.
Who looks on the sea, sees it the first time,
Every time, with the wonder distilled
From elementary things – from beautiful
 Evenings, the moon, the leap of a bonfire.
Who is the sea, and who am I? The day
That follows my last agony shall say.

IMG_0514

Sekmadienis buvo paskutinė Jūros šventės diena. Ir pirmoji, kai buvo galima drąsiai išeiti į miestą ir nebijoti, jog kas nors užlips, įžnybs į užpakalį ir t.t. Klausėmės muzikos, žiūrėjome kaip šoko žmonės, šį bei tą nusipirkome. Džiaugėmės švente.

IMG_0505

Visi buvo tokie atsipalaidavę ir tokie gražūs!

IMG_0513

Ir jauni, ir vyresnio amžiaus – atrodė, kad visi mėgavosi lėtu sekmadienio tempu.

IMG_0533

Aj, palaukit. Čia gi aš ir mano teminė suknelė.

IMG_0538

Atkreipkite dėmesį, kad nemojuoju jokia knyga. Darau pažangą. Žvairavau į langus, nes mačiau įdomių dalykų, kurie paskui atėjo į gatvę.

IMG_0530

O dabar aprašysiu pačią geriausią Jūros šventės akimirką, kuri mane ištiko ne visai senamiestyje. Gal net ne pačiame mieste, o pavažiavus kelis kilometrus už jo, Dirvupiuose. Ten yra eskadrilė ir ten Mažasis šeimos žmogus yra įjunkęs leisti savo laisvalaikį. Kiek žinau, turi net savo lėktuvą. Žodžiu, prisižiūrėję šeimų, darniai besidžiaugiančių švente, pasiilgome savo vaiko ir nuvažiavome jo ieškoti. Kai atvažiavome, sužinojau, mūsų vaikas su seneliais dar neatvažiavęs ir kad vyksta parašiutininkų bugis. Neklauskit, ką tai reiškia. Nepaaiškinsiu. Geriau pažiūrėkite į nuotrauką apačioje ir suraskite du parašiutininkus.

DSC_1365_1 (Custom)

Sėdėjome kaip normalūs žmonės šalia tako, aš fotografavau lėktuvus, grožėjausi taip sakant.

DSC_1352_1 (Custom)

Net priverčiau vyrą įamžinti mane šalia vieno iš jų. Jam tai pasirodė gana juokinga, mat jis labiau pratęs prie šių gyvūnėlių. Bet žinot kaip seni žmonės sako, „vieni juokiasi – kiti fotografuojasi„. Ar kažkaip panašiai.

1

Tada grįžo mūsų laukti seneliai su anūkėliu. Senelis iškart apsidžiaugė, kad „cho cho, Kristina bene skraidyti norėsi„. Aišku, „chi chi, norėsiu norėsiu„. O po pusvalandžio priėjo Didysis šeimos žmogus ir iš tikrųjų nusivedė mane į dailiai nudažytą AN-2 (ar Antoną, ar Kukurūzniką). Aš vis dar galvojau, kad tai pokštas. Bet kai įlipęs pilotas prisegė antro lakūno vietoje, o salone susispraudė parašiutininkai, pradėjau suprasti, kad turbūt vis tik skrisiu.

Ir skridau!!! Ir viso mėnesio melancholijos kaip nebūta!!! Ir mačiau, kad iš viršaus Jūros šventės nesimato. Matyt ji nėra tokia jau svarbi. Ir Akrop.. tik menkas spuogelis. Ir uostas. Bet jūra – ji buvo visur ir viską užpildanti. Nespėjau pernelyg įsijausti į romantiškus aksominės mėlynės apmąstymus, nes pajutau, kad parašiutininkai lenda lauk. Jie iš tikrųjų iššoka iš skrendančio lėktuvo! Savo noru! Įsivaizduojate?!

Ištuštėjus lėktuvui pamaniau, kad gerai, jog lieku viduje. Štai, skrisiu, toliau grožėsiuosi jūra. Bet labai greitai apsigalvojau, nes staiga nėrėme žemyn. Ir dar sukomės. Ir dar kažką. Galiu prisiekti, kad jau mačiau Atlantidos krantus.  Užsimerkiau. O pilotas mandagiai pasiteiravo ar graži Klaipėda iš viršaus. Būdama sąžiningą, prisipažinau, kad užsimerkiau.„Tai pakartokim„, sako. Ir pakartojo. Tada jau nebeužsimerkiau. Buvo gražu. Miestas užpildė visą regos lauką.

Buvo puiku. Jei dar kas priims – būtinai pakartosiu. Tik gal kitą kartą šoksiu kartu su parašiutininkais.

Papildymas. Paskambino vyras ir mandagiai informavo, kad „dar kažkas” ir šiaip viskas buvo mirties „kilputė” ir dvi bačkos. Lyg tai ką nors man sakytų…

IMG_0556

Taip va, draugai. Jūros šventė šiemet buvo gera. Pasiekiau net 2 kilometrų aukštį.

Kaip jums?

IMG_0569

P.S. Visos nuotraukos – Didžiojo šeimos žmogaus. Ačiū jam.