Su kažkuo kalbėjom, kad renkam knygas apie mirtį. Nors ši knyga gal ne visai apie mirtį. Vėžio diagnozės nereikia iškart sieti su mirtimi. Aišku, kad nereikia, bet vėžio paminėjimas sužadina nevalingą minčių suktelėjimą jos link. Žodynas siejamas su šia liga – dramatiškas, tai „kova“, kuri nugalima arba ne. Vėžys yra išgyvenamas, pasveikusieji yra nugalėtojai. Tai nėra šiaip liga – jis politizuotas ir ideologizuotas. Turbūt kaip jokia kita liga vėžys išnaudojamas komerciškai, dėl jo buriami masiniai paramos gestai – bėgimai ir ėjimai, apklijuoti plastmasiniais rožinio kaspinėlio ženklais. Proga saugiu atstumu, bet labai matomai signalizuoti savo moralines vertybes.

If she lives, she will be heroic. If she dies she will be a plot point. If she lives, she will say something fierce, her fierceness applauded, or perform the absolutions of gratitude, her gratitude then praised. If she lives she will be the angel of epiphany. If she dies, she will be the angel of epiphany“ (115 p.).

Literatūroje yra daug vėžiu sirgusių ir pasveikusių (o ir nepasveikusių) žmonių liudijimų. Ir lietuviškų taip pat. Niekaip neprisiverčiu jų paskaityti. Gal šiaip nemėgstu liudijimų.

Anne Boyer knyga „The Undying“ (2019) patraukė akį pažadu, jog tai nebus vien asmeninis pasakojimas, bet pastanga suprasti, ką reiškia sirgti vėžiu mūsų visuomenėje mūsų laikais. Ji lygiai taip pat skeptiškai žiūri į tarsi privalomais tapusius sirgusiųjų liudijimus, nenori savo teksto įlieti į jų gretas. Baisi liga, baisus jos gydymas, bet tuo pat metu sirgimas vėžiu turi savo viešąjį naratyvą. Tam tikrą elgesio kodeksą, nusiteikimą, kurių tikimasi iš sergančiojo. Jei skųsiesi sunku gydymu – tave apkaltins nedėkingumu, pastebi A. Boyer.

Žiauriai nemėgstu ir tų mažų pagyrimų ant knygų viršelių, jie visada dedami iš kelių vienas kitą pakeičiančių žodėlių, tokių kaip „inspirational“, „brilliant“, „elegant“, „beautiful“, „powerful“. Kartais juos galima pražiūrėti, šiuo atveju akis kliūna, nes kažin ar A.Boyer tikslas buvo „graži“ knyga. Rinkčiau kitą epiteta – „bitter“. Bet dėti tokį ant viršelio pasaulyje, nurodančiame sirgti pozityviai, būtų blogo tono ženklas. Bėda gal ne sergančiojo kartėlyje, o vienbalsiame chore, prašančiame herojiškų nugalėjimo istorijų.

Lyg mirusieji nebūtų buvę verti gyventi.

„Dying of breast cancer is not evidence of the weakness or moral failure of the dead.The moral failure of cancer is not in the people who die: it is in the world that makes them sick, bankrupts them for a cure that also makes them sick, then,when the cure fails, blames them for their own deaths“ (199 p.)

A. Boyer kalba apie luošinančio gydymo siaubą, pasakoja kūno ir medikamentų istorijas. Prisimena XIX a.gyvenusios britų rašytojos Fanny Burney aprašytą mastektomiją be anestezijos. Pasakoja apie saviškę, kuomet iškart po operacijos medicinos seselės yra išprašoma iš klinikos (JAV sveikatos sistema kiek kitokia nei Lietuvoje).

Kaip refrenas knygoje atsikartoja mintis, kas asmeniškos siaubingos vėžio istorijos įsilieja įdaugybę kitų siaubingų pasaulio pasakojimų. Kad mes patys užnuodijome pasaulį – žemę, vandenį, orą ir dabar patys nuo to mirštame. Neatsitiktinai mini Rachel Carson, žymiosios „Silent spring“ knygos autorę, garsiai ir įtaigiai prabilusią apie ūkyje naudojamų pesticidų žalą. Nebuvo praėję nė du metai po knygos išėjimo kai R.Carson mirė nuo krūties vėžio. Jai buvo 56 m. A.Boyer tekste ir daugiau moterų – visa nuo vėžio mirusių žinomų moterų bendrija. Ji skaito jų dienoraščius ir vėžio aprašymus, stebi kaip jos priima vėžį.

A.Boyer rašo apie vėžio fetišistus – žmones, apsimetančius, kad serga vėžiu ir taip generuojančius aplinkinių gailestingumą. Apie gydytojus, luošinančius sveikus žmones dėl papildomo uždarbio. Apie interneto išminčius desperatiškiems sergantiesiems patarinėjančius gerti šlapimą, bandyti vieną ar kitą dietą, abrikosų kauliukus ar kokią kitą nesąmonę. Apie prievartą pasiduoti žalojančioms gydymo procedūroms, net jei nėra vilties pasveikti. Apie pinigais aptekiusias kompanijas, veidmainiškai skelbiančias, kad joms Rūpi. Su vėžiu yra tekę susidurti iš arti, bet nesu segėjusi rožinio kaspinėlio, jis visada atrodė labai įtartinas. A.Boyer randa žodžius tai neaiškiai nuojautai – pasakoja šio simbolio genezę. Kaspinėlis siejamas su aktyviste Charlotte Haley, 1990 m. juo bandžiusią patraukti įstatymų leidėjų dėmesį į nepakankamą finansavimą vėžio prevencijai. C. Haley atsisakė gigantų, žurnalo „Self“ ir kosmetikos kompanijos „Estee Lauder“, siūlomos marketinginės partnerystės. „Esee Lauder“ nenuleido rankų, patarti teisininkų kiek pakeitė kaspino spalvą iš persikinės į klasikinę rožinę ir jį pasisavino. Toliau istoriją žinote – „pinkwashing“ išplitęs labai plačiai ir juo dengiami net su sveikata visiškai nesusiję produktai – kancerogenų kupini kosmetikos produktai ar greitasis maistas.

Originalusis kaspinėlis.

Pink ribbons adorn the objects and processes that kill people. There is no cure and never has been“ (170p.).

„Undying“ nepataikauja skaitytojui, nemėgina jam patikti. A. Boyer rašo atvirai. Vietoj džiaugsmo dėl išgijimo ji rašo apie skausmo kalbą ir prieštarauja teigiantiems, kad skausmo žodynas yra menkas. Anot autorės, atvirkščiai, skausmas yra viena geriausiai išreiškiamų kalbų pasaulyje ir siūlo savo sausmo skalę.

Vietoj pažado džiaugtis gyvenimu, semti jį rieškučiomis ji rašo apie išsekimą. Simplifikuotame viešąjame vėžio naratyve – tu sergi, kenti, netenki plaukų (jei plaukų neprarandi – ar tai tikrai vėžys?), miršti gerokai per anksti arba išgyveni. Jei išgyveni – trykšti laime ir dėkingumu. A.Boyer tuo tarpu kalba apie didžiulį nuovargį ir išsekimą. Apie kažkur už daugybės skausmo slenksčių prarastas asmenybės dalis ir apimančią tuštumą. Tai visiškai nedera su vėžio „nugalėtojo“ paveikslu.

„Some of us who survive the worst survive it into bare inexistence“ (142 p.)

Kaip skaitytojai, „The Undying“ man ne visada patiko. Kartais girdėdavau kažkokią vidinę komentuotoją bambančią, „ugh, per daug matosi, kad poetė rašė“. Bet manau, kad autorė rašydama apie save po visko, ką patyrė – gali rašyti kaip tik nori. Patiko, kad tai nebuvo vien A.Boyer istorija. Ji atsispyrė nuo savęs, nes kai kurie dalykai tapo aiškūs tik dėl to, kad ne stebėjo sergančius, bet sirgo pati. Tačiau ši knyga nėra asmeninis liudijimas. Kaip ji sirgo pati, kaip jai, vienišai motinai, sekėsi tvarkytis su finansine ligos našta, logistika, buitimi, skausmu – to knygoje labai maža. Tai – ne dienoraštis.

„People die visibly, worry visibly, suffer visibly, the whole world opened up to the surveilance of the whole world“ (157 p.)