Reikia prisipažinti, kad buvo sunku rasti tinkamą pradžią pokalbiui su Rolandu Rastausku. Dvejonės prasidėjo vien svarstant, kaip pristatyti garsųjį pašnekovą – kaip sudėti žodžius, kad jie daugiabriaunės, kūrybos procesą nuolat tyrinėjančios menininko asmenybės nesuskliaustų į stagnatišką, vadovėliu atsiduodantį kiautą. Atrodo, kad tikrai nepakanka R.Rastauską pavadinti Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu, žinomiausiu eseistikos žanro meistru mūsų šalyje. Bet rasti alternatyvą, kuri leistų į sakinį sutraukti įvairias meno šakas paliečiantį, jas sukabinantį menininką, jautrų ir pastabų sociumo stebėtoją, taip pat nėra lengva. Kitas sunkumas – tinkamos pokalbio krypties pasirinkimas. Teatras? Literatūra? Išskirtiniai multimedijų projektai su muzikantais ir videomenininkais? Darbas universitete? Gal tiesiog žengti pirmyn, bandyti aprėpti visumą ir tikėtis, kad bus nepasimesta atsivėrusioje susipinančių veiklų erdvėje.

IMG_8042

Mūsų pokalbis atsispiria į rimtą progą – spalis jums atnešė jubiliejų. Kaip pats žiūrite į tokius gyvenimo nutikimus?

Tie nuliai ir penketai primena ne vien į dangų tiesiamas, bet ir išmaldos prašančias rankas: perdėto dėmesio, premijų, kažkokios traumos „lopymo“… Itin sureikšminama praeitis, kurioje neva būta išskirtinių pergalių, kurių, kaip mokė didysis Pasternakas, tu pats neturėtum skirti nuo pralaimėjimų. Vienų tenka atsiprašinėti, kad gimei, kiti dėkoja tau už tai, kad tu dar gyvas. Todėl geriausia nuo jubiliejų bėgti. Pranerti pro tą nulio angą kaip liuką į kitą tikrovę, ir tiūtiū. Ir kuo toliau. Tai ir žadu padaryti su keliais Klaipėdos menininkais. RoRa turi pagaliau pasiekti Raroną ir padėti rožę ant Rilkės kapo. Be jo „Laiškų jaunajam poetui“ ir „Maltės Lauridso Brigės užrašų“ manoji jaunystė būtų netekusi svarbaus pašaukimo ir „urbanistinės“ vienatvės matmens.

Esate įsikūręs Palangoje, ji turi gana prieštaringą įvaizdį: vieniems – triukšmingas kurortas, kitiems – parko ir jūros erdvių ramybė. Kokius savo namus matote jūs pats ir kaip manote, ar Palanga kuo nors prisidėjo prie to, kaip žiūrite į pasaulį ir jo reikalus? Kaip pats save įvardytumėte – Centro ar Krašto gyventojas?

Įvardyčiau kaip pakibusį tame svaigiame „tarp“: alpinistas tarpeklyje. Visų pirma – tarp Palangos ir Klaipėdos. Dėl šio „špagato“ turėjau bėdų: klaipėdiečiai kartą ne juokais supyko, kodėl jų savivaldybė nusprendė paremti svetimos parapijos autorių, nors Vytautas Grubliauskas visada mane laikė klaipėdiečiu. O kitąsyk jau putojo palangiškiai – irgi, žinoma, dėl projektinių pinigų. Todėl seniai nieko iš nieko nebeprašau. Norės – patys duos. (Beje, Klaipėda / Palanga – realiausias mūsų dipolis.). Palanga itin patogi sugrįžimams. Bet norint pajusti sugrįžimo skonį, reikia išvykti. Dėl įvairių priežasčių nūnai keliauju nedaug, bet neilgai trukus žadu atsigriebti. Turiu keletą pamėgtų aikštelių – Centre Pompidou-Metz (Mece), S.M.A.K. ir Museum Dr. Guislain (abu – Gente), Bozar (Briuselyje), keletą vietų Varšuvoje ir Stokholme. Lankausi ten beveik kasmet. Labai mėgstu savo senelės jaunystės miestą – Rygą. Sykiu nepaliauju stebėtis Baltijos šalių kultūrinio bendradarbiavimo vangumu. Gal Palanga, pasistačiusi naująją daugiafunkcę koncertų salę, galėtų imtis iniciatyvos rengti bendrus festivalius, jaunųjų menininkų dirbtuves ir pan.? Klaipėdai tai akivaizdžiai per sudėtinga.

15053_image_3(Pompidou-Metz)

Šis klausimas susisiejo su kitu, nuskambėjusiu vienoje jūsų esė. Pasirodė, kad jis čia tinka: „Ar gali būti lietuviu žmogus, savąjį privatumą ir sykiu laisvės idėją iškeliantis aukščiau tautinės tapatybės?“ Atrodo, kad jis užkabina gana aštrią lietuvišką problemą. Kaip pats atsakytumėte į jį?

Atsakyčiau – gali. Kai kurių iškilių menininkų ar mokslininkų pasuose drąsiai galima rašyti „Europietis“. Jei ES lemta išlikti, tai tik kaip Jungtinėms Europos Valstijoms. Mano atveju reikalai išties klampūs: daugelio iš inercijos tebelaikomas užkietėjusiu kosmopolitu, niekada, net ir niūriausiais sovietinės nykumos metais, nesvarsčiau emigravimo galimybės. Nie-ka-da. O daugelis tautiškumą deklaravusių ir visais įmanomais ir neįmanomais būdais jį demonstravusių bendrapiliečių seniai įsikūrę toli už Lietuvos ribų. Privatumo ir bendruomeniškumo skirtis – išties įdomi tema. Prie jos pažadu sugrįžti.

IMG_8097(Įtariu nereikia nė vieno pristatyti atskirai, bet.  Remigijus Treigys, Benas Šarka ir Rolandas Rastauskas)

Esate sakęs, kad jūsų esė rašymo būdas primena zuihitsu. Turbūt mūsiškiems skaitytojams šis stilius gali būti pažįstamas iš veik tūkstantmetės „Priegalvio knygos“, kurią parašė japonė Sei Shonagon. Ten aiškinama, kad zuihitsu „išpažinėjai“ atidžiai stebi kasdienybę, nes joje nėra nesvarbių dalykų. Kas svarbiausia jūsų zuihitsu, kokios jo taisyklės?

Japonų damos priesakas „sekant teptuku“ man (pa)tinka: paprastai neturiu gatavos idėjos ar net temos. Tema gimsta parašius pirmąją pastraipą ar net sakinį. Artimas man ir kitas veik prieš tūkstantmetį kurtos eseistikos postulatas, kurį ką tik paminėjote: o juk išties nėra nesvarbių dalykų! Beprasmybės nėra iš principo! Virpanti medžio šakelė irgi verta atidos ir azarto tą virpulį perteikti teptuku ar žodžiais. Mano kelionių užrašai pagrįsti kaip tik šiomis nuostatomis: čia dalis dažnai ir išreiškia visumą. Kažkur netoliese vokiečių romantikų pamėgta „fragmento teorija“: dužena irgi turi ką paporinti pasauliui. Teatrinio avangardo pradininkas Maeterlinckas teigė, kad spektaklis turi būti eilėraštis, bet galima mąstyti ir priešingai: eilėraštis (ar trumpa esė) gali būti spektaklis. O pastarasis, kaip sako Oskaras Koršunovas, vyksta žiūrovo sąmonėje. Tai sąmonei pasiųsti kuo daugiau impulsų – tokia mano, kaip kūrėjo, užduotis.

Jūsų tekstai skaitytojus neišvengiamai suvilioja atviru „aš“ (turbūt visi turi tą kiek vojeristinį geną, ypač jei atrodo, kad skaitoma ar matoma „tikras“ gyvenimas), bet jūsų „aš“ – apgaulingas, jis pasirodo esąs istorijos, kultūros, aktualijų ruporas, kas kad „aš“ geria kavą kur nors Berlyne. Skaitytojai atsivertę jūsų esė niekada neliks jūsų miegamajame klausytis melancholiškų graudulių. Papasakokite, kaip auginote tą žvilgsnio į save ir nuo savęs balansą?

Mano žingsnis į eseistiką buvo legitimuotas demokratijos virsmo: atsirado daugmaž nepriklausomų leidinių (kai kurių – „Proskynų“, „Krantų“, lenkų „Pogranicze“ – ištakose teko pastovėti), kuriems reikėjo laisvesnių balsų. O tokių buvo nedaug. Aš išsyk apsibrėžiau medžioklės plotus: privati erdvė, privati žiūra, susitikimai su kitu ir kitoniškumu. Tai išties atrodė egzotiškai: net publicistiką rašyti kaip grožinį tekstą. Brodskio priesaką „neišeiti iš kambario“ ilgainiui sulaužiau: tačiau išeita buvo ne gražių žodžių politikų lūpose klausytis (tai turbūt didžiausias poezijos įžeidimas), o patyrinėti, ar „blogis iš tikrųjų triumfuoja“ (Viliaus Orvido sušukimas)? Ar korumpuotame klanų pasaulyje dar lieka kokia niša, koks parkelis jautresnėms sieloms? Štai ta prasme „Kitas pasaulis“ gali būti suvoktas ir kaip atrakcionų parkas. Kodėl ne?

IMG_8114

Vienoje esė apibrėžėte rašytojo kūrybos principą sovietiniais metais: „išaukštinti būtį, apdainuoti žmogaus buvimą nematant tikrovės, – štai didžiausias sovietinės lietuvių literatūros prieštaravimas. Nematant, nes pamatyti draudžiama“. Mokykloje su mokiniais kalbama apie literatų partizaninį karą su cenzoriais, dviprasmybių žaidimus. O kaip manote, koks šiandieninio rašytojo kelias? Ar jis turi cenzorius, ar turi prieš ką ir su kuo kovoti šiais, atrodo, visiškai laisvais laikais?

Tas „karas su cenzoriumi“ gerokai perdėtas, nes tikrojo cenzoriaus veidas niekad nebūdavo identifikuotas (lengviausia išsipirkti sakant, kad svarbiausias cenzorius buvo pati Sistema). Cenzorius apsigyvena tamstos organizme nelyginant koks kaspinuotis. Sovietmečiu tikrieji cenzoriai buvo ne gogoliški GLAVLIT-o tarnautojai (vadinamieji „paslapčių saugotojai“), o vis dėlto menininkai (čia tenka kalbėti ne tik apie rašytojus), cenzūravę… patys save. Ir, kas be ko, kolegas – meno tarybose. Kas pakito? Na, laisvė kurti kaip tokia tada irgi egzistavo – problemos iškildavo reprezentacijų plotmėje, kadangi profesionaliajam menui galėjo atstovauti tik oficialiųjų kūrybinių sąjungų nariai. Visi kiti, leiskime pajuokauti, buvo „tautodailininkai be tautos“. Kai kurie puikūs (L.Šepka, J.Nalivaikienė), bet didžiuma (ypač „liaudies“ teatre) siekė žūtbūt prilygti „oficiozui“. Tai darydavo komišką įspūdį. Dabar iššūkiai kiti – gali kurti ką tinkamas, gali publikuoti, gali tapti madingu blogeriu, gali kabinti „sofistikuotus“ makaronus ant sienų ar patiltėse, darkytis ar bėgioti nuogas stogais, bet publikos tai „nebeveža“. Žodis „menininkas“ tūlo tautiečio lūpose virto vos ne keiksmažodžiu: tai jis gūdžiais vakarais it vampyras atsėlina siurbti tautiečio kraujo, jis sankryžose atiminėja mūsų pinigus ir tvirkina vaikus. Vernisažuose matome dailininkus ir „gimines“, knygų pristatymuose vaizdas dar liūdnesnis, poezijos nebeskaito niekas, išskyrus kritikes su peiliais dantyse, bet gal negraudinkime vienas kito, Kristina. Mano mintis paprasta: kūrybos laisvė nebūtinai turi sukelti adresato susidomėjimą. Pastarąjį lemia jau kiti veiksniai – leidyklos reklaminės galimybės (štai kodėl Vilniaus knygų mugė tampa piligrimystės vieta), žiniasklaidos dėmesys (Lietuvoje jis paprastai susijęs tik su karjera svetur ar kraujo praliejimu bei skandalais tėvynėje). Rinka, deja, itin maža, iš kūrybos išgyventi praktiškai neįmanoma. Menininko veikla virsta nuolatiniu gudravimu – parašyti tokį projektą, kuris leistų metus kitus šiaip ne taip egzistuoti, o rezultatas jau lyg ir nebe toks svarbus. Valstybė tarsi siekia paremti kuo platesnį meninės veiklos spektrą, tačiau tokia lygiavos strategija ilgainiui tampa pražūtinga talentingiausiesiems – jie turi gana stipriai riboti „apetitus“, kurti paskubomis ir pan. Arba – išvažiuoti. Užsienyje šiuo metu dirba turbūt aukštesnio lygio meistrai nei tėvynėje. Nebijokime pasakyti: nepalyginamai aukštesnio.

Jau seniai dirbate su studentais – kokią kartą matote ateinant dabar? Štai jūsų esė galima rasti nusivylimo jaunų žmonių neišprusimu, abejingumu kultūros, meno istorijai: „paimti kvapniosios belgės e. pašto adresą, ar ne. Vis dėlto nepaėmiau: mergina, nežinanti Visconti, snobiškose mūsų kartos dėlionėse – mušta korta“.

Dėstytojavimą prilyginčiau vyndirbystei – nelygu klimato sąlygos, dirvožemio ypatybės, dar kažkas, ką labai sunku įvardyti. Kai mano vadovaujama bakalaurė ar magistrė puikiai apgina baigiamąjį darbą, žinau, kad triūsas nenuėjo veltui. (Kitas dalykas, kad daugelis tų dešimtukininkų nugarma į nežinią, pradingsta kažkokiose juodosiose skylėse.) Bet būna ir bergždžių metų. Visi mūsų universitetai, ypač tie du provincijoje, išgyvena „metodologinę“ krizę, todėl geriausi studentai renkasi užsienį arba centrą, kur studijos žymiai atraktyvesnės, kur žymiai daugiau interaktyvių traukos laukų, ir jie visiškai teisūs. Juk ne studentai turi išlaikyti ir garsinti universitetą! Bet visada pasitaiko išimčių, kurioms tos studijos turbūt tik vienas iš pasirinkto kelio etapų, o ne kažkoks likimo virsmas. Sąmoningai modeliuojant biografiją ar karjerą jaunystėje (o tai bene svarbiausias Nepriklausomybės iškovojimas) dar galima manevruoti, klaida čia nesunkiai ištaisoma, nors drastiškų pokyčių baimė dažnai tvyro tūlo studijozo akyse.

Gal galite šiek tiek plačiau papasakoti „Vienišas vėliavas“? Knygoje – eilėraščiai iš gana plataus laikotarpio (1972–2012). Suprantama, kiekvienas skaitytojas kartografuos savaip, bet smalsu, kokį taką pats įžvelgiate šioje retrospektyvoje, ką įvardytumėte kaip pagrindines gaires?

Nelengvas klausimas. Serijai, kurią leidžia Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, galėjau pateikti kad ir rinktinių esė rinkinį. Jei Valentinas Sventickas nebūtų manimi patikėjęs kaip poetu, turbūt ir būčiau taip pasielgęs. Visada buvau „nišinis“ poetas – kažkur toli toli nuo mūsų lyrikos centrinių trajektorijų. Dabar labai įdomu pasižiūrėti, ar manųjų eilių korpusas grįžta į bendrąją panoramą, ar ne. Įsipaišo, ar ne. O apie gaires pakalbėsime per knygos pristatymą Klaipėdoje.

rastauskas_vr-500x500

Pokalbis su Rolandu Rastausku buvo publikuotas meno leidinio „Durys“ spalio mėnesio numeryje (2014 m., nr. 10). Skaitėte sutrumpintą pokalbio versiją – pilną rasite „Durų“ archyve. Ten ir R. Rastausko mintys apie teatrą ir audiovizualinius projektus. Užsukite.

„Durų“ internetiniai namai yra www.durys.daily.lt

P.S. Už nuotraukas ačiū Pauliui Sadauskui.