Salvadoro manija

Klaipėda gali pūsti krūtinėlę. Kaip kokia sniegena.  Juk Salvadoras. Pats Salvadoras atvažiavo į Klaipėdos parodų rūmus. Lėkštės, litografijos, medaliai, daug daug žmonių. Ir net eilė į salę, kurioje pristatoma garsiojo siurrealisto kūrinių ekspozicija. Su draugiukais užsišnekėjom apie Egiptą ir šlapalą, tad įėjom paskutiniu reisu.

…Ir tai pirma paroda iš kurios neparsinešėme jokių nuotraukų. Nepasidarbavome nei telefonu, nei fotoaparatu. Kažkas Tokio. Gerai, kad vakar gavom puikųjį „COLORS” žurnalą. Šis numeris lyg tyčia kalba apie meną.

Žurnale vyniojama diskusija labai sutampa su mintimis, kurios kilo po apsilankymo S. Dali parodoje. T. y. mintys kilo dar nė nenuėjus į parodą, dar tik ruošiantis į ją eiti. Dažausi sau lūpas prieš veidrodį ir juokiuosi pati iš savęs. Tiesa, kad tai, kas dabar eksponuojama parodų rūmuose yra dalis S. Dali kūrybinio palikimo. Nesvarstysiu, kiek reikšmingi visi tie iki mūsų atkeliavę kūriniai. Įdomiau tai, kiek jie patrauklūs, ką pasakantys ir atskleidžiantys parodos lankytojams.

Dabar kalbu apie save, paukšteliai, tik apie save. Ėjau tik todėl, kad Salvadoras. Kad reikia. Juk jau iš anksto žinojau, kad eksponuojami darbai nėra tie, kuriuos atsimenu kaip „Trakų pilį” ir myliu kaip naminius balandėlius.

Štai ką reiškia asmenybės kultas. Eitume net jei mums būtų rodomos Salvadoro Dali kojinės (tatai šiaip jau būtų visai įdomu).

Aj, bet užsiminiau apie COLORS. Labai gražus viršelis-žaidimas. Galima pačiam pasidaryti viršelį iš lipdukų. Kiekviena figūrėlė – ikona, o jų aprašai pateikiami kitoje lipdukų lapo pusėje.

Žurnalo turinio plėtojimas prasideda jau visai nuobodžiu klausimu, kas yra šiuolaikinis menas ir kaip jį atskirti nuo ne-meno. Pateikiamas ir žodynėlis, kurį turi išmanyti bent kiek prakutę meno žinovai. O va tada buvo tai, kas gana sklandžiai susisiekė su mano mintijimais apie S. Dali.

Pavyzdžiui, pastebėjimas, kad parodų lankytojai užtrunka daugiau laiko skaitydami meno kūrinių aprašus negu žiūrėdami į tuos kūrinius.

Arba Monos Lizos atvejis. Kam rūpi ta Mona Liza? Svarbiausia nusifotografuoti kartu su ja (varnelė turisto lankytinų objektų sąraše).

Paskui galima ir pačią Mona Lizą nufotografuoti. Ir tik lauke po geros valandos prisėdus su Café au lait kils mintis, jog įžymioji moteris taip ir nepamatyta savo akimis. Vis ekranuose.

O juk jei ne vagys, mįslingoji Džokonda turbūt būtų galėjusi leisti ramybės dešimtmečius. Nekamuojama besigrūdančių masių. Vardas praaugo ją pačią.

Dabar knygos. Vėl sutapimas, sutapimas. Pradėjau skaityti „Slaptas Salvadoro Dali gyvenimas, aprašytas Salvadoro Dali” (Tyto Alba). Atrodo, kad bus įdomu. Ir sutampa su miesto realijomis. Vakar po apsilankymo parodoje prarausėme internetą, ieškodami dokumentinių filmų apie S. Dali. Tuose kąsniuose, kuriuos radome skambėjo ištraukos iš dabar skaitomos knygos.

„Mano sąmoningumo augimas reikšdavosi gurmaniškumu, o gurmaniškumas skatino sąmoningumą. Visa, kas mane keitė, nepakeitė. Aš buvau vangus, bailus ir atgrasus. Tikriausiai mano protas rūsčiame ispaniškame mąstyme aptiko aukščiausios formos ištroškusių kraujo, klastingų ir išsišakojusių mano smalsaus genijaus agatų. Tėvai mane pakrikštijo Salvadoru, kaip ir brolį. Šis vardas nurodo, kad man skirta nei daugiau, nei mažiau, tik išgelbėti Tapybą nuo moderniojo meno bedugnės, be to, katastrofų epochoje mechaniniame ir menkame pasaulyje, kur mes, savo nelaimei ir savo garbei, gyvename. Jeigu atsidurčiau Praeityje, tokie žmonės kaip Rafaelis atrodytų tarsi tikri dievai. Ko gero, aš vienintelis supratau, kodėl šiandien neįmanoma net šiek tiek priartėti prie tobulų rafaeliškų formų. Mano paties kūryba man atrodo kaip didžiulė nesėkmė. Kaip norėčiau gyventi tokiu laiku, kai nieko nereikia gelbėti!  Jeigu aš šįkart ir gręžiuosi į Dabartį, tai, nemenkindamas išmaniųjų savo amžininkų protų, nieku gyvu nesikeisčiau vietomis nė su vienu iš jų” (10 p.).

Jaučiate, kokia įmantri kalba. Įdomu skaityti genijų, kuris nuo pat mažumės laikė save genijumi. Įdomu skaityti žmogų, kurio vardas dar jam būnant gyvam peraugo jį patį. Kiek šiurpu video medžiagoje matyti mažytį, ploną, suvargusį S. Dali jo gyvenimo pabaigoje, kai pasaulio akyse jis ne tik tebebuvo didžiulis, bet ir augo toliau.

P.S. O į parodą nueikite. Gera proga pasvarstyti apie mastelį. Apie genialumą. Apie populiarumą. Apie meno jėgą ir t.t.