Šiandien ėjau sau namo apsikrovusi maišais, kepurės bumbulas tabalavo vėjyje. Tada sustojau. Išsitraukiau savo išmanųjį telefoną ir „atlikau” štai šią nuotrauką.

IMG_20130107_202530

Pamaniau, kad tai ženklas. Ženklas nustoti ryti tą aštriai-rūgščiai-karčiai-saldų spanguolių pyragą ir prisėsti prie kompiuterio.

Nes pagaliau spėjau ateiti į knygyną jam neužsidarius. Ten buvo naujas Macelijaus Martinaičio „Kukučio baladžių” leidimas (pirmasis dar 1977 m.). Paėmiau į rankas. Apsimečiau, kad nematau kainos ir nuėjau prie kasos. Atsimerkiau tik artimiausioje kavinėje.

DSC_0376min

Ten kavą patiekia labai dailiuose puodeliuose, vietoje ją ir skrudina. O žinote, kad neskrudintos kavos pupelės yra visai kitokios spalvos nei skrudintos?..Nepykit, erzinu. Knyga nuostabiai apipavidalinta (Algimanto Švėgždos iliustracijos). Šilkiniai puslapiai ir visas Kukučio vargelis juose.

DSC_0373min

Štai vakar skaičiau Ilzės Butkutės eilėraščius ir kiek irzau nuo didelių konstrukcijų, kurios vis kažkaip praslysdavo nerasdamos manyje atbalsio. Nepaliesdamos. Tik keli eilėraščiai prisislinko arčiau ir galiausiai nutarė pasilikti. O taip norėjau, jog man patiktų. Labai norėjau (bet pabandysiu vėliau, mano barometras sakė, jog visai gerai ta Ilzė rašo).

O va šiandien atsiverčiau „Kukučio balades”. Be jokio pasiruošimo. Mintyse vakarienės planai ir taip, taip, spanguolių pyragas. Taigi, atsiverčiau tik norėdama pažiūrėti kaip čia kas atrodo. Akys rodos vos vos palietė eilutes, bet jau jaučiu, kad kažkas dusina. Viena baladė, po to kita, gulė ant krūtinės – tokios šiltos, lengvos, bet sunkios. Ir man visai nereikėjo stengtis ar norėti jas mylėti.

DSC_0374min

(čia tik dalis baladės. jei ką)

„Kukučio baladės” parašytos gryna, naivumo ir nuostabos kupina kalba. Pats Kukutis yra vienakojis, kilęs iš Žemaitijos. Tai kaimo atstovas – nei gudrus, nei kvailas. Kaip pastebėjo Tomas Venclova, Kukutis yra taikus žmogus, kuris nestovi niekieno kelyje, bet nepaisant to, nuolat susiduria su absurdiškiausiomis nesėkmėmis.

Kukutis pasakoja apie savo gyvenimą ir apie savo mirtį (šioji jį ištinka pakartotinai). O baladės skaitytojui pasakoja apie sovietinį režimą ir jo skaudų absurdą. Apie kaimą ir jo mirtį.

Man gal net nereikia plačiai kalbėti apie „Kukučio balades”, jas žino visi. Skaitė visi (noriu tikėti). Tenorėjau priminti apie naują ir gražų leidimą. Apie tai, kad tas unikalios kalbėsenos rinkinys guli artimiausiame knygyne.

DSC_0379min

Tiek apie Kukutį. Nepykit ir nemanykit, kad stengiuosi jus įkalbėti melancholijai. Juk nemirtingas jisai iš tiesų.

O dabar svarbus dalykas. Prisimenat ženklą, kuris mane atvijo prie kompiuterio? Taip? Tai va!

IMG_20130107_202606

Jis metė mane! Netarė nė žodžio. Žiūrėjo atkakliai tomis tamsiomis akutėmis. O paskui be garso nulevitavo visu riebiu karkasu.

Noriu tikėti, kad dar sugrįš. Turime nebaigtų reikalų.