(Atsiprašau, labai daug foto. Tiesiog suprantu, kad pirmadienį labiausiai reikia kažko, kas atitrauktų dėmesį nuo realybės)

Su Mažuoju šeimos žmogumi pradėjom veltis į rimtus barnius. Viskas vyksta daugmaž taip: atsisėdam piešti, aš piešiu (karvę, šunį, mamą, medį, namą, paukštį, katę etc.), vaikas stebi, džiaugiasi ir mokosi (ko? neklausinėjam nesąmonių). Aš įsijaučiu, grožiuosi savo puikiai vedžiojamomis linijomis, talentu atkartoti realaus pasaulio veikėjus popieriuje. Tada Mažasis šeimos žmogus nutaria įsijungti. Aišku, pasidaliju flomasteriais. Bet užuot piešęs savo popieriaus lape, vaikas staigiais ir kreivais brūkšniais subjauroja mano nupieštą terjerą, po to namą. Ir taip metodiškai eina per visus mano sunkaus triūso vaisius. Pykstu, prieštarauju, bet jis nekreipia dėmesio.

Nubėgu į tualetą ir užsidariusi verkiu pusę valandos.

Tai yra rimta. Kai kuriuos iš tų piešinių planavau pasikabinti ant šaldytuvo! Tikrai nesu tokia neobjektyvi mama, kad ten laikyčiau kreivas mažiaus abstrakcijas.

Žodžiu, esmė tokia, kad suaugusieji taip pat mėgsta piešti. Tas susikaupimas vedžiojant linijas, tas visiškas pilnatvės jausmas, apimantis kai pavyksta gražiai nuspalvinti paveiksliuką… Juk ir jums taip būna? Savaitgalį užtikau virtualų atbalsį savo mintims http://coloringforgrownups.com Tai nuostabi spalvinimo knygelė suaugusiems (pasvajokit, vaikai!). Be to, priešingai nei skirtosios vaikams, ji yra adekvati realybei – nedarbas, alkoholis, rasinė ir seksualinė diskriminacija, apgailėtina rutina ir t.t.

 

 

Spalvinimo knygelės kūrėjai siūlo ir specialias kreideles.

Kita įrašo dalis tiems, kam patinka maži vaikai ir jūra. Šeštadienio rytas Klaipėdoje buvo labai gražus. Saulėtas, snieguotas ir šiltas. Nuvažiavome prie jūros. Mažasis šeimos žmogus žaidė žaidimą „mėtyk sniegą į jūrą”, o aš – „neleisk vaikui paskęsti”.

Gražu? Toliau pateikiu „nefotošopintą” dokumentaciją, užfiksuota mano išmaniojo telefono kamera.

Pavadinkim „siekiant tėčio dėmesio”

Sunki kelionė per sniegynus prasidėjo. Didysis šeimos žmogus fotografuoja kažkokią lūšną ir nė nepastebi pas jį einančio savo kūno ir kraujo.

„Tėti?”

„Tėėėti?”

„Jau šalia…”

„Tėti!!! Man buvo taip baisu ir taip šalta…”

„Tėti, užstrigau, palauk. Tėti?!”

„Et, tiek to. Mama! Ateik, parsinešk”

Toks buvo savaitgalis.

Geros Jums darbo savaitės pradžios.