Šįkart įrašas visai ne apie knygas. Dienoraščio kategorija lyg ir leidžia laisvą elgesį. Tad įdedu nuotrauką iš ano miesto galo (užuomina į nuotaiką) ir pirmyn.
Jau kurį laiką yra apsėdusi maniška mintis. Trisdešimtmečio išvakarėse, savaitė ar mėnuo prieš tąją dieną, buvau užklausta, „kas tave daro iš tiesų laimingą?”. Gal kiek liguistai atrodo tas kreipinys „tave”, mat klausimas suskambėjo iš vidaus. Žinote tą vietą, kur kaupiasi visi jausmai – duobutė po šonkauliais – visų fejerverkų padangė, visų laimingų ir nelaimingų pabaigų stotelė.
Ir taip rimtai buvo paklausta. Neapsimesi, kad neišgirdai, nepasislėpsi po kokiu skubiai sufabrikuotu pokštu. Tuomet tieisog po nosimi burbtelėjau, „o, atsibudo”, o atsakymą atidėjau vėlesniam laikui. Atidėjau, nes supratau, kad klausimas teisėtas. Atidėjau, nes jis išgąsdino.
Vieną iš tų rytų, kai keldavausi tikrai anksti, sėdėjau kieme su kompiuteriu ir visaip bandžiau išsisukti nuo laukiančio interviu teksto (iš tiesų tą ir dabar darau). Vaikiau uodus ir mintijau, kad sunku su tuo atsakymu, kad taip spontaniškai išvis niekas nešauną į galvą. Įsivaizduojate? Negalėjau atsakyti pati sau. Nejauku. Vėl atidėjau. Taip ir tąsomės iki šiol. Klausimas nuskamba – pasimuisčiusi staiga ankšta tapusioje odoje iškeliu kelis silpnus pasiūlymus, vėliau juos atmetu. Ypač nemalonu kai ta duobutė po šonkauliais suvibruoja paryčiais – aplink tebesninga iš tikrų ir mutavusių prisiminimų užaugusių sapnų draiskanos, pajudėti neleidžia tiršto miego prakaito pritvinkusi sunki prieblanda, šalia, ant kitos pagalvės, bet iš tiesų toli, savo sapnų kontinente, boluoja vyro galva. O klausimas nuskamba ir nėra kur pabėgti ar pasislėpti, jis kartojasi vis greičiau, vis primygtiniau, kol ima skambėti kaip kaltinimas, „kas? kas?”.
Nėra taip, kad visai neturėčiau jokio atsakymo. Šis tas yra. Yra nekintančių pozicijų – vaiko meilė ir meilė vaikui, vasaros jūra, tas pirmas šiltas pavasario vėjas, vaikščiojimas miške. Bet nuo čia viskas pradeda veltis, susiprantu, kad mano sąraše veik nėra žmonių, iššūkių, transformacijų, kad tiesiog vardiju buvimą, kuriame esu pasyvi kempinė – sugeriu saulėkaitą, leidžiuosi užliejama vandens ar medžių šešėlių. Nieko iš nieko neimu, neatsikovoju, jokių vėliavų, atlapotų marškinių. Kur atradimo džiaugsmas, proto galių triumfas ir kiti panašūs draugai?
Žiūriu į savo atsakymus maždaug taip, kad man tiek ir tiek metų, kad pasaulis tokio ir tokio dydžio, pilnas tiek ir tiek dalykų, o aš štai taip siaubingai vargstu bandydama atsirinkti bent kelis džiuginančius mane. Jaučiuosi lyg kažkuriuo metu kažkaip būčiau išdavusi pačią save, apvylusi save. Net prisimerkiu iš nesmagumo kai sau prieš akis iškylu visa prieš-paauglystės didybe, keliais ir alkūnėmis, nėriniuotomis kojinėmis. Matau ne šiaip save, viskas taip, kaip ir priklauso siekiant didžiausio dramatinio efekto – tylų vasaros vakarą minu kreivą dviratį, žvyrkelyje jokių automobilių, aplink žali laukai, abipus kelio reta medžių grandinė, artėja kaimo panorama, bet atkakliai žiūriu ne į ją, o į fantastiškas auksiškai rausvas cumulus kauges. Žiūriu tol, kol iš tiesų įtikiu, jog tai – ateities miestai, dabar užrakinti, bet greitai man atsiversiantys, įsileisiantys į savo minkštus nuolat kintančius labirintus – tereikia kiek stipriau minti pedalus ir neleisti tamsiems kaimo namų stogams pakliūti į regėjimo lauką.
Kokia buvo ta mergaitė! Prisimenu, kad norėdavo plaukioti sutemus, bet nesujudinti vandens. Nepaisydama šalčio žiemą išslinkdavo pažiūrėti žvaigždynų (prieš tai tėvams pasakiusi, kad štai gal išneš šiukšles). Svaigino tikėjimas, laukimas. Beveik duso iš nekantrumo.
O aš kokia? Stebeilyju pro langą ir nieko nelaukiu. Tas nelaukimas tikrai neteikia jokios laimės. Jei užsimiršusi bandau kažko laukti labai greitai krankteli racionalus balsas, kalkuliuojantis aplinkybes, litus, darbus, įsipareigojimus.
„Kas tave daro laimingą?” – įtariu, klausia ta mergaitė-ne-mergaitė. Bando išsiaiškinti ar aš esu jos tąsa, o gal mes visai nesusijusios. Nesmagiai muistausi, nes norėčiau būti verta jos, turėti jos drąsą svajoti.
„Kas tave daro laimingą?”.
Norėčiau į savo sąrašą įtraukti keliones, bet dabar nekeliauju. Net sostinėje buvau gal tik pavasarį. Bet, taip, kelionės mane daro laimingą. Labai.
Norėčiau įtraukti vieną kitą nuotykį, bet dabar toks etapas, kai vietoj to, kad perlipčiau kokią tvorą tiesiog prisimenu kažkada ją jau perlipusi.
Norėčiau dar ką nors, bet kaip ir minėjau – nežinau.
„Tsk tsk tsk” sako klausiantis balsas. Suprask – ne kas.
Ir kaip tik „Spotify” ką tik sutransliavo šią dainą, pasirodė, kad visai vietoj ir laiku, „Come inside and lie down to sleep you ain’t gonna run and you know that you’re beat”
Gerai, kai klausimai iškyla, vadinas dar nepūnam. O su tuo vaiku ir savim, ar ta tąsa yra. Šiaip biologiškai gi per tiek metų visos kūno ląstelės jau pasikeitė ir mumyse nebėra net gabalėlio to vaiko, o tik iškraipytos atminties aidai, kažkokie atsiminimai. Bet nors ir netikslūs, jų prasmė dabar, matyt, yra prisiminti tą pojūtį, tą nuotykių troškimą ir paieškoti jo savyje. Kažkaip taip.
Laiminga..? O ar ne buvimas akimirka busenoje kuri tarsi ispiesia sypsena veide tik ir gali buti ivardinta kaip „laiminga”, taciau tik trumpa akimirka, juk nebusi issisiepes visa vakara pvz.
negaleciau pasakyti kad esu laiminga, nes pvz sugebejau nuplaukti 1,5km, nes tai daugiau kiti jausmai, pasididziavimas, pasitenkinimo jausmas, laime, nuplaukus ta 1,5 truko tikriausiai kelias akimirkas, nors jos aidai prisimenant ataidi dar ir veliau. atejo suvokimas – nauji issukiai laukia, velgi akimirka laimes. o pats klausimas „kas is tikruju tave daro laiminga?” skamba taip, lyg tai butu trecias asmuo ar jega kuria reiktu ivardinti, galbut tai supina mintis. „ka padaryti reikia ar kur atsidurti kad butum laiminga?” -man uztenka labai nedaug (o gal ir daug) – pajusti laisves skoni, nepamirsti kad ji/jis salia, ranka pasiekiama. nors reiksme tik per skirtuma, kaip gi kitaip