Gretimame name vykdoma renovacija. Galiu kasdien stebėti statybininkus. Jaunučiai, visą dieną klausosi kažko iš „M-1 Plius” repertuaro. Tarpusavyje nekalba. Kala, gręžia, vaikšto pusiau nusirengę. Jau sakiau, kad man atostogos? Taip įpratau prie jų buvimo, kad visai užsimirštu. Gerai, kad vaikinai primena apie save. Pavyzdžiui, su sūnumi gulime palapinėje, grožimės musėmis, girdžiu, sujudimas ant gretimo stogo – velnias, pamiršau statybininkus, o mano apatiniai šviečia visais nėrinių vingiais. Arba, kiek per intensyviai užsižaidžiame rytinį kamuolio spardymą – abu su sūnumi rėkiame išmetę rankas į orą, o nuo gretimo stogo mums akomponuoja vienišas baritonas, „gooolas”. Ir t.t. ir pan.

Dabar jau lyg ir reikėtų įdėti kokio dailiai suprakaitavusio torso nuotrauką, bet nedėsiu. Tegu jie būna tik mano akims. Asmeninė statybininkų kolekcija. Laikinas džiaugsmas. Praeis kaip nebuvęs.

Va, kaimynė iš gretimo namo išėjo į kiemą „parūkyti” (pretekstai, pretekstai). Mandagiai nusisuku, statybininkų peizažą palieku jai, o atsivėrusią pauzę žvilgsniui užpildau savo vasarų manifestu.

DSC_2333

Na, manifestas gal ir ne vasarai. Kažkada jau tikrai buvau užsiminusi apie Debesų stebėtojų bendruomenę (kai rašiau apie bangų stebėtojo gidą). Visai įdomus užsiėmimas. Daugiatonės pūkų puokštės. Vasara man siejasi su debesimis. Kitais metų laikais tiesiog nėra taip patogu išsitiesti ant smėlio/žolės/prieplaukos lentų glotnumo. O jei būčiau visiškai atvira – debesys yra tarp tų kelių dalykų, kurie mane vis dar džiugina.

Statybininkai yra keli, jų nedaug. Karštis tik vienas. Bet visa apimantis.

Trūksta oro, rūbai erzina, smegenys ištirpo vakar ar užvakar. Gerai, kad neturiu jėgų gailėtis tų, kurie gyvena Vilniuje. Čia bent yra tikimybė, jog iš už kokio kampo atsklis nenurimstąs vėjo gūsis. Ir, taip, kai viskas ir niekas nebepadeda dar yra jūra. Vaikas apsimeta submarinu, aš dar neatrasta protaujančia jūros gelmių gyventoja (kažkas tarp aštuonkojo, jūrų arkliuko ir rajos).

Visą žiemą, t.y. jau nuo spalio laukėme vasaros. Svajojome apie karštį. Apie įdegį ir flip-flopsus. O dabar prašomės lietaus, vasaros liūties, su žaibais, perkūnija. Savaitgalį vyko Jūros šventė. Negaliu patikėti, kad joje buvo žmonių. Asfaltas tiesiog lydėsi, bet mugės prekeiviai kantriai sėdėjo, o minia kantriai duso pažastų, kepamų dešrelių ir alaus grūstyje. Bandėme sekmadienį su vyru nueiti (juk mieste šventė). Bet vos sugebėjome perrėplioti Biržos tiltą. Kapituliavome ir vietoj to pasukome į gerai kondicionuojamą restoraną.

Taip karšta, kad kaskart bent kiek smarkiau sugestikuliavus ima pilti prakaitas. Man atrodo, kad karštis padaro mūsų kūniškumą labai akivaizdų (kur jau nebus akivaizdus, jei limpa ir varva). Nuo karščio rodos sutirštėjęs oras primena, jog iš tiesų yra jėgų, kurių negalime pergalėti savo judesių mechanikos tobulumu. Plaučių dumplės beviltiškai plečiasi, bet tvankūs gurkšniai atrodo nepakankami. Mintys rezgasi vangiai ir nutrūksta rankai pakilus sugaudyti ant kaktos besikaupiančios prakaito drėgmės. Sutrikęs apsidairai ir vėl iš naujo bandai sujungti reikšmę praradusius garsus į sklandžias visumas. Iš kaži kur atslenka ir sukausto apatija, abejingumas. Tik karštis lyg didelė ir sunki paklodė, spaudžia pastoviu intensyvumu.

Bandau nepasiduoti sunkiai nugalimam poreikiui sudribti, pamiršti skeletą, raumenis. Bandau neleisti žvilgsniui išslysti iš aštraus fokuso, liežuviui sutinti. Bandau nereaguoti į kiek rytietišką šauksmą, kviečiantį susilieti su mane atakuojančia karščio banga. Visa yra vienis. Kosmosas yra šis beprotiškas karštis. Ledynai ir baltosios meškos yra šis deginantis karštis. Gal iš tiesų pargriūti ant žolės ir laukti konvergencijos. Jei žiūrėtume atomų lygmenyje – jokios didelės dramos nė nebūtų. Bet mano nemari siela sako, laikykis. Sako, dar pabūk, neleisk skruzdėms, vėdarėliams, šliužams ateiti pas tave. Laikykis. Išgerk dar šiek tiek latės su ledukais. Ir laikausi. Atkakliai laikausi svylančių savo pasaulio ribų. Liepsnojančios oro dvasios dūzgia aplink ausis, lėtina mano judesius, reakcijas. Bet, va, laikausi.

Šis karštis ne tik primena gamtos mosto platumą, bet ir mano žmogišką trapumą. Pakanka 30 laipsnių pagal Celsijų ir jau meldžiu pasigailėjimo. Prarandu orumą, nebeturiu jokių tikslų, nerūpi jokie platūs horizontai. Mano kūnas tampa priešu ir kalėjimu, bet minčiai praradus lankstumą, prisimenu, jog mano kalėjimas ir mano priešas esu aš pati. Neturiu nematerialios esybės dalies. Tai tebuvo iliuzija. Mano vidiniai miestai liepsnoja, kontinentai subyra. Sukaupus jėgas darau paskutinį bandymą – mintyse atlieku stebėtinas permutacijas – kūnas susitraukia, pasidengia chitino šarvu ir smunka į šešėliuotą už lango augančio medžio tankmę. Lyg ir tuoj prisiglausiu prie medžio lajos šerdyje saugomos vėsos, bet intencijos projekcija trenkia atgal realybės spyruokle. Aš čia. Didelė, rudai balta, smunkančiais akiniais. Medis už lango. Karštis visur.

Rašau, kad. Kad. Kad vyktų bent koks judesys. Kad judantys pirštai leistų man pačiai atskirti save nuo aplinkos. Rašymas man leidžia žinoti, kad dar nesusiliejau su lėtai tirpstančiu ir ant kilimo varvančiu (tas savo ruožtu tyžta ir virsta lokalia degančia juodąja skyle) stalo paviršiumi. Palietę klavišus pirštai vis dar nuo jų atsimuša.
Nežinau, kiek ilgai atlaikysiu. Gal jau dabar esu vienintelė likusioji.

Gerai, kad yra jūra. Vakare galiu nuvažiuoti prie jos savo degančiu dviračiu. Nusimesti degančius drabužius. Ir įmesti savo degančią masę į drungną vandenį. Tada nutinka mažasis prisikėlimas.

Ir taip iki kitos dienos išbandymų.

laivas