Kaip tikra jauna lietuvių šeima šventes leidome lankydami tėvus. Į kelionę nepasiėmėme nei kompiuterio, nei fotoaparato, o mano telefonas užsispyrė ir neleido dairytis FB ar kam nors rašinėti žinučių – nebuvo ryšio. Gal ir gerai.Buvo tingi mintis, kad turėčiau kokią silkę nufotografuoti įrašui tinklaraštyje – a la ir aš ten buvau, šventę švenčiau. Bet kažkaip ne.

Kūčias praleidome pas vienus tėvus, Kalėdas – pas kitus.

Kai svarstau, ką ištraukti kaip grynuolį – prisimenu rytmečius. Kaip keistai beskambėtų, turbūt šuniui turiu būti dėkinga už galiausiai patirtą šventinę nuotaiką. Pirmą rytą tai buvo rožinis dangus, tyla, atviras žemaitiškų kalvų bangavimas su tolumoje nujaučiamais kaimynais, vakarykščias dumblas pernakt užšalęs iki traškaus, bet mano svorį išlaikančio pagrindo. Kaskart prieš mane atsivėrus žmonėmis ar namais nebruzdančiam peizažui kažkas tarsi atidaro stipriai uždarytus šliuzus – visas nerimas, susierzinimas, melancholija – viskas dingsta. O to gėrio buvo prisikaupę kaip reikiant.

Kitą rytą buvo auksinės šiaurės lygumos. Jau savi, naminiai laukai, jau žinojau, kas yra ten, kur mes kažkada auginom bulves, kas gero anava ten tame miške. Jei ne šuo – tikrai nebūčiau išsibasčiusi per Kalėdas pasivaikščioti per ganyklas. Saulė tekėjo, mudu su atlėpausiu ėjome link jos, plonas sniego sluoksnis ir iš jo kyšantys šerkšnu apsitraukę žolės stiebeliai. Vėl tyla, na, beveik tyla, nes tolumoje lojo visi miestelio šunys. Kažkodėl prisiminiau „Nausikają iš vėjų slėnio“ ir jos auksinę pievą. Nes būtent tokia ir teisėsi prieš mane – blizganti, mirganti ir taip ligi pat pamiškės.

Nausicaa 3

Tose tylos ir erdvės minutėse buvo viskas, ko man reikėjo, reikia ir visada reikės. Nesu tikra ar tai buvo priminimas ar pažadas, bet dabar jaučiuosi kur kas geriau. Net jei vėl esu uostamiestyje ir lyg ir reikėtų prisiruošti išplauti indus ar išsikrauti lagaminą.

Tikiuosi, kad ir Jūsų šventės buvo gražios, kad patyrėte savo „auksinę pievą“ (na, ne apie reginį aš čia, žinote). Sėkmės gaudant naujųjų fejerverkus.